Kaunas. Įvairiuose Lietuvos regionuose kultūrinius šaltalankius auginantys ūkininkai jau baigia imti jų derlių. Kaip pagrindines problemas augintojai išskiria kritusias šių uogų supirkimo kainas, sumenkusį poreikį ir gerokai išaugusias elektros kainas.

Jurbarko rajone, Gedžių kaime, ūkį įkūrę Ieva ir Mantas Baužai sako, kad tausodami savo šaltalankių krūmus vienus plotus karpo stipriau, o kitus pasaugo, ypač tuos, kur pernai aktyviau skynė, nes ir sausra gali pasilpninti uogynus.

„Ką skinam, tas tikrai džiugina“, – atvirauja šaltalankių augintojai, turintys apie 130 ha uogyną. Jų ūkyje dominuoja Mary ir Botaničeskaja Ljubitelskaja veislės.

M. Baužas pasakoja, kad senieji šaltalankiai keičiami naujais. Jau derlių duoda naujai pasodinti sodinukai.

„Kasmet vis galime pradėti daugiau uogų skinti nuo jų, nes seni laukai jau netenkina, ne tie derliai, kurių tikimės, ir ne tos uogos“, – sako ūkininkas, kurio seniausiems laukams jau apie 15 metų.

Didžiausios šių uogų naikintojos – šaltalankinės muselės. Augintojas sako, kad šiemet, žiūrint į praėjusius, užpraėjusius metus, jos puolė mažiau, bent jau jų apylinkėse. Tam įtakos galėjo turėti karščiai, gal liūtys.

Bet didžiausia bėda, anot M. Baužos, yra darbo jėgos trūkumas. Tai bene sudėtingiausias dalykas auginant šaltalankius.

„Ir ta muselė nebūtų tokia baisi, jei būtų galima susirinkti užaugintas uogas. Jei spėtume griečiau už muselę“, – juokauja ūkininkas.

Skynėjai dirba daugiausia iš aplinkinių kaimų ir iš paties Jurbarko. Yra nuolatinių, kurie ir sudaro pagrindą, dirbančių nuo ūkio įsikūrimo pradžios. Taip vieni sužino iš kitų ir ateina užsidirbti. Per dieną Baužų ūkyje šaltalankius vidutiniškai karpo apie 20 žmonių, nors poreikis siekia net apie 50.

Mažomis šakelėmis sukarpytos uogos keliaus į šaldytuvus, o vėliau bus nupurtytos

Dalį nuskintų uogų veža supirkėjams – daugiausia Lietuvoje. Kitą dalį perdirba. Nors patys neturi tam įrangos, perka paslaugas: spaudžia sultis, gamina kitą šaltalankių produkciją.

Iki šaltalankių M. Bauža kartu su tėčiu augino javus, tačiau pamažu, kaip pat sako, perėjo prie šaltalankių ir nesigaili. Grūdų neliko, nes labai sunku suderinti dvi sritis, tuo labiau kad abiejų derlius imamas tuo pačiu metu.

Šaltalankininkas pasidžiaugia, kad naujų veislių šaltalankių, tarp jų ir Mary, krūmeliai turi labai mažai dyglių, jų net paieškoti reikėtų, palyginti su senais, kur vienas spyglynas.

„Jei tokia situacija išliks, kaip dabar, tai pateisins lūkesčius. Šiuolaikinės veislės gerokai derlingesnės, iš jų nukarpytų uogų kiekiai skiriasi. Svarbu, kad būtų paklausa, ir būtų, kas superka, nes kiekvienais metais daug niuansų, susiduriame su supirkimo problemomis. Pagrindinė – supirkimo kaina. Ji kritusi. Be to, mažiau perka, nes turi atsargų tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Praėjusiais metais kone keturis kartus sukilusios elektros energijos kainos sutrumpino supirkimą“, – realistiškai ir kartu džiaugsmingai žiūri į savo verslą Mantas Bauža.

O štai Alovės seniūnijoje, Alytaus r. šaltalankius auginanti Daiva Kvedaraitė sako, kad nuo 2017 m. imdami šaltalankių derlių kiekvienais metais susiduria su stipriais karščiais. Tad dirbti labai sunku.

Anot augintojos, Alytaus r. labai palankūs metai šaltalankinei musytei, juk liepą nebuvo lietaus, tad irgi lenktyniauja – musytės ar skynėjai greičiau paims uogas.

Pačios uogos smulkesnės ir neturi svorio. Tai taip pat sausros padarinys. Pernai visą liepą lijo ir šaltalankiams tai buvo gerai. O šiemet liepa buvo sausa. Šaltis šaltalankiams nekenkia, bet sausra kenkia. Ir uogos šiemet apie savaitę prinoko anksčiau.

D. Kvedaraitė sako, kad jos plotuose derlius gerokai prastesnis negu pernai. Geresniais metais iš hektaro surinkdavo 1,5–2 t uogų, tačiau šiemet, tikėtina, tokių kiekių nepasieks. Derlius imamas nevienodai. Pernai – daugiau, šiemet – tausojančiai. Kiekvieną dieną turi suvestines, tad žino, kiek priskina.

Kaip ir M. Bauža, Alytaus r. ūkininkė išsako tą pačią problemą – trūksta skynėjų. „Šaltalankiai skinami apie 3–4 savaites, tai sezoninis darbas, tad turintieji nuolatinius neina, o tie, kurie ateina, ne visas dienas būna, ne visada ištveria“, – pastebi augintoja.

Šaltalankių augintojai susiduria su didžiausia problema – skynėjų trūkumu

Jos laukuose per šaltalankių skynimą kasdien būna nuo 15 iki 30 žmonių.

Apie 90 proc. užaugintų uogų ūkininkė perdirba savo ceche arba parduoda Lietuvos supirkėjams.

D. Kvedaraitės ūkyje įrengta moderni sulčių spaudimo, pasterizavimo ir išpilstymo linija, džiovinimo spinta, stiklainių užsukimo ir etikečių klijavimo įranga. Vis dėlto pati ūkininkė įžvelgia uogų realizacijos problemų.

Prieš metus naujai užsodintuose laukuose įrengta laistymo sistema. „Vis labiau užklumpant sausroms, be laistymo negalime išsiversti. Nukenčia uogų kokybė ir kiekis. Laistymas užtikrina stabilesnį ir geresnį derlių“, – sako šaltalankininkė.