Kupiškis. Per pastaruosius 3-4 metus Kupiškio krašte išnyko 24 pieno ūkiai, 6 iš jų veiklą baigė šiemet ir tai dar ne pabaiga. Panaši padėtis visoje Aukštaitijoje.

Lietuvos pieno gamintojų asociacija (LPGA) naująjį žemės ūkio ministrą Andrių Palionį su pieno sektoriaus problemomis supažindino kiek neįprastai – parodydama kelis šeimos ūkius, kurie atsisakė pieno gamybos. Tie keli kadaise tvirti pieno ūkiai perėjo į augalininkystę, o dalis juose dirbusių žmonių tapo Užimtumo tarnybos klientais.

Kupiškio r. ūkininkė ir LPGA tarybos narė Adelė Adamonienė vizitą į veiklą baigusius pieno ūkius pavadino „rekviem pieno ūkiams“. Ji vardijo konkrečias Kupiškio krašto ūkininkų pavardes – Glemža, Štrimaitis, Kučinskas, Jackienė, Čižauskas, Užusienis, Karaliūnas, Bružas... Vienas jaunas ūkininkas iš Antašavos praėjusią savaitę išvežė 30 melžiamų karvių ir 13 telyčių.

„Padėtis katastrofiška, - teigė aktyvi ūkininkė. – Kol yra projektai, dar kai kas laikosi, bet kai jie baigsis, baigsis viskas.“

Augalininkystė – ne aukso kasykla, bet dirbti lengviau

Vidmanto ir Astos Štrimaičių ūkyje srutų rezervuaras dar neišmontuotas – jeigu pieno sektoriaus padėtis pasikeistų iš esmės, sako, gal sugrįžtų, nors iš tiesų patys tuo netiki. Palaido laikymo tvartai ir mėšlidė jau kelis metus stovi tušti, veršidės pritaikytos grūdams sandėliuoti. Visa turėta pašarų ruošimo technika parduota.

Štrimaičiai, ūkininkauti pradėję tuoj po nepriklausomybės atkūrimo, turėjo tikrą šeimos ūkį – laikė 70 melžiamų karvių, iš viso ūkyje buvo per 100 galvijų, dirbo 200 ha žemės. Tačiau nuolatinė kova dėl pieno kainos, sunkus darbas privertė juos keisti ūkio kryptį. „Kiek galima? Tik pakyla kaina, po pusės metų krenta 2–3 metams. Dar kol turėjome sveikatos patys dirbti, kentėjome, samdyti žmonių neišgalėjome. O ūkis buvo sukurtas – viską turėjome, ES parama įsisavinta, tik dirbti reikėjo ir gauti teisingą kainą už pieną. Ilgai gyvenome pažadais, kad bus geriau, bet nesulaukėme“, – kalbėjo A. Štrimaitienė, su vyru dalyvavusi visose pienininkų akcijose.

Asta Štrimaitienė sakė, kad nusibodo gyventi pažadais ir dirbti lyg vergams, todėl ir atsisakė pieno ūkio

Štrimaičiai svarstė galimybę auginti mėsinius galvijus, bet paskaičiavo, kad jų reikia laikyti dvigubai daugiau negu melžiamų karvių, kad kažkiek uždirbtų. Augalininkystės ūkyje, pasak Astos, pastarieji keli metai irgi sunkūs, nėra lengva uždirbti pinigų, ypač, kai žemės nelabai derlingos. Bet dirbti daug lengviau, nesi taip pririštas, kaip pieno ūkyje, kur nėra nei poilsio, nei šventinių dienų.

Darbą pieno ūkyje A. Štrimaitienė palygino su vergove. Tačiau ji išreiškė įsitikinimą, kad jeigu valdžia norėtų, tai galėtų pakeisti beviltišką pieno sektoriaus padėtį. Beje, žemės ūkio ministras tokiai minčiai pritarė: „Tik su gamta ir Dievu negali susitarti, o su visais kitais – įmanoma.“

A. Štrimaitienė yra išsakiusi savo griežtą nuomonę ir Seimo nariams: „Ūkiškumo trūksta. Norėčiau jūsų atsakomybės už jūsų priimtus sprendimus.“

Štrimaičiai dar neišmontavo srutų rezervuaro, bet netiki, kad jo ateityje gali vėl prireikti

Piendaves išlydėjo su ašaromis

Vaizdingose Kupiškio krašto apylinkėse įsukus į medžiais apaugusią alėją pasitinka iš drožta iškaba „Valdo ūkis“. Tai – vienintelė likusi Šaltenių kaimo sodyba, kurioje gyvena ir ūkininkauja Valdas Alekna.

Pieno ūkį jis turėjo 25 metus. Pradėjęs nuo 5 karvių, išsiplėtė iki 60, vidutiniškai melžė po 7 t iš karvės, o tada ir atėjo pabaiga – pernai, pieno kainai nukritus iki 15 ct/kg, visi ūkio gyvuliai su visa įranga iškeliavo į Lenkiją. Turėtus gyvulininkystės paskirties pastatus pritaikė augalininkystei, padarė grūdų sandėlius, laiko techniką.

Valdas Alekna - dar vienas Kupiškio r. ūkininkas, neišgalėjęs išlaikyti pieno ūkio. Adelė Adamonienė sakė, kad pieno ūkiams jau galima giedoti rekviem

„Labai gaila. Teko paašaroti, kai gyvuliai buvo išlydėti į Lenkiją. Bet patiems daugiau dirbti nebuvo prasmės“, – sakė ūkininkas, pieno ūkį kūręs ilgai ir skrupulingai, naudojęsis ES parama Nitratų direktyvai įgyvendinti. Buvo labai patogu, kad pievos, ganyklos buvo šalia fermos, tik gyvenk ir dirbk. Bet dirbti nuostolingai visą gyvenimą neįmanoma.

„Kelio atgal nėra, niekada negrįšiu atgal. Nebeliko tikėjimo, kad gali kažkas pasikeisti. Su tokiais 50-60 karvių šeimos ūkiais perdirbėjai nesiskaito, mes negalime derėtis dėl kainos. Vos tik gaudavome kokias nors išmokas – iškart krisdavo pieno supirkimo kaina“, – karčiais prisiminimais dalijosi V. Alekna.

Melžėja jo ūkyje uždirbo 800 Eur, mokėjo mokesčius, bet ją teko atleisti. Dabar ji yra Užimtumo tarnybos klientė ir gauna bedarbės pašalpą.

Pieno ūkio veiklą 2017 m. nutraukė, 60 karvių į Lenkiją pardavė ir dar vieni Kupiškio r. ūkininkai – Vidas ir Vida Tuskai, taip pat perėję į augalininkystę. O laikyti karves rengėsi ilgai – atnaujino seną fermą, gamino kokybišką pieną. Ir jų ūkis pasuko į augalininkystę.

Tuskų ūkyje pieno ūkį primena tik likusi ferma

Pavyzdinis ūkis laukia, kol baigsis įsipareigojimai bankui

Kupiškio krašto ūkininkė Rimutė Strazdienė, padedama sūnų dar ūkininkauja ir karvių kol kas neatsisakė. Su šviesios atminties vyru nuo 1994 m. kūrę pieno ūkį, 2005 m. pradėjo statyti naują tvartą ant plyno lauko iš banko skolintais pinigais. Ferma naudotis pradėjo 2007 m. Laikė 123 karves, planavo plėtrą iki 190 piendavių. 330 ha ūkis spaudoje buvo vadinamas pavyzdiniu, jame vyko melžimo konkursai. Bet prasidėjo krizė, kainos pradėjo kristi ir tam kritimui pabaigos nėra. Taigi, plėtros atsisakyta – ūkininkė nebemato perspektyvos ir laukia, kol baigs mokėti paskolą bankui, kad galėtų keisti ūkio kryptį.

Visą gyvenimą sunkiai su šeima dirbusi, kad sukurtų modernų pieno ūkį, Rimutė Strazdienė galvoja jo atsisakyti dėl pernelyg mažos pieno kainos

Dabar ūkyje likusios 89 karvės. Kas antrą dieną iš ūkio išvežama 2,7 t pieno, už kurio litrą gauna 24 ct. „Toliau tokiomis sąlygomis dirbant gyventi neįmanoma. Darbuotojai, kurių iš 9 liko 5, negali dirbti už ačiū. O ir fermos įranga – melžimo aikštelė, mėšlo skreperiai – jau reikalauja atnaujinimo. Bet nėra iš ko“, – apmaudą liejo R. Strazdienė, pridūrusi, kad nori pati užsidirbti, gauti teisingą kainą, o ne prašyti išmokų. „Rašo, kad vidutinė supirkimo kaina 33 ct/l – tegul iš tiesų tiek moka ir būsime patenkinti“, - teigė ji.

Modernus tvartas po kelių metų gali likti tuščias

Dar viena šio ūkio problema – sodybas įsigijusių miesto gyventojų skundai aplinkosaugininkams dėl kvapų. Pavargo ir su tuo kovoti.

Beje, Šilutės r. ūkininkė Snieguolė Radvinskienė, turinti modernų pieno ūkį, taip pat teigė jau nusprendusi atsisakyti melžiamų karvių už 2,5 metų, kai tik baigsis įsipareigojimai.

Apsisprendimo kelyje yra ir stambios bendrovės, viena tokių – „Ginkūnų agrofirma“, laikanti 600 karvių. Jos vadovas Arūnas Grubliauskis teigia, kad reikia spręsti, ar iš esmės modernizuoti ūkį, ar jo atsisakyti. Bet kai pieno sektoriaus situacija tokia sudėtinga, ryžtis didelėms investicijoms į pieno ūkį reikia turėti daug drąsos.

Pieno ūkių padėtis bloga visur

Ūkininkė Vaidutė Stankevičienė pateikė Biržų r. statistiką – 2017 m. rajone buvo 7 745 karvės, 2019 m. – 6 713. „Esame gyvulininkų kraštas, bet per 2 metus išvažiavo 15 proc. rajono karvių. O nuo 1990-ųjų karvių skaičius rajone sumažėjo 3 kartus. Į Lenkiją rugsėjo 15-ąją išvažiuoja dar 100 karvių – jas parduoda rajono pienininkų vadovas Povilas Zikaras. Prašė perduoti tokius žodžius – kiek viskas kainavo litais, tiek dabar eurais, viskas pabrango, išskyrus pieną“, – už save ir kolegą kalbėjo ūkininkė.

Veiklą Biržų r. baigia ne tik smulkieji ūkiai – Aušrinė Vaitkevičienė laikė 80, Irina Šakuro – 100 karvių, ir tai – ne galutinis sąrašas. Visi išnykę Biržų krašto pieno ūkiai laikė daugiau kaip 10 karvių ir, pasak V. Stankevičienės, kėlė krašto ekonomiką, kūrė darbo vietas. Dabar keli žmonės apdirbs laukus, o darbo vietų mažės. Panaši padėtis ir Rokiškio rajone, o blogiausia, kad nyksta šeimos ūkiai.

Ūkininkė Vaidutė Stankevičienė vardijo ir pieno ūkių atsisakiusius Biržų krašto žmones

Arūnas Kudrevičius taip pat vardijo modernius, ES parama pasinaudojusius ūkininkus Utenos rajone, kurie buvo priversti pasitraukti. „Mums tik sakoma, kad nemokame dirbti, reikia mažinti gamybos kainą. Aš jums pasakysiu skaičius. 1997 m. laikiau 7 karves, gaudavau 70 centų už kg. Minimalus atlyginimas darbuotojams tuo metu buvo 360 litų, litras dyzelino kainavo apie 68 centus. Kompleksinės trąšos kainavo 460 litų. Dabar laikau 140 melžiamų karvių, iš viso apie 350 galvijų, minimalus atlyginimas nuo naujų metų didės iki 600 eurų, kompleksinės trąšos kainuoja daugiau kaip 400 eurų, dyzelinis kuras - 70 euro centų. Kaip gyventi?“ – retoriškai klausė Utenos r. ūkininkas.

Ministras stebisi: prioritetinis sektorius be prioritetų

Visi į išplėstinį LPGA posėdį susirinkę ūkininkai teigė nebetikintys nė vieno ministro pažadais, nes nė vienas negalėjo nieko pakeisti. Rugpjūčio pabaigoje ministru patvirtintas A. Palionis didelių pažadų ir nedalijo, nes laiko reikšmingiems pokyčiams padaryti, vargu, ar užtektų iki kitų Seimo rinkimų.

Naujajam ministrui keista, kad gyvulininkystė Lietuvoje jau daug metų pripažinta prioritetine šaka, tačiau žiūrint per KPP priemones, skiriant prioritetinius balus, to prioriteto nesimato. „Jeigu norime išlaikyti gyvulininkystę, prioritetai turi būti“, – sakė jis.

Ministras Andrius Palionis stebėjosi, kad gyvulininkystė Lietuvoje jau daug metų pripažinta prioritetine šaka, tačiau tikrovėje prioriteto nesimato

Ateinančiame BŽŪP laikotarpyje daug dėmesio bus skiriama klimato kaitai, apie 30 proc. visos programos lėšų. Ministro teigimu, tai bus gyvulininkystės pranašumas, per kurį bus galima paremti ūkius. Jis mano, kad ministerija galėtų standartizuotai įvertinti ūkius, pvz., 20, 50, 100 karvių ir pan., t. y. sudaryti tam tikrą klausimyną, kuriame ūkininkas sužymėtų, ką turi, ko neturi, o sistema įvertintų, ko ūkiui trūksta, kad jis būtų efektyvus, kad pieno gamybos sąnaudos būtų sumažintos.

Vaidutė Stankevičienė skeptiškai įvertino tokią mintį: „Kiek milijonų tai programai skirsite? Skaičiuosite teoriškai, kaip ūkininkai turi gyventi, o teorija nuo praktikos, kaip žinome, dažnai skiriasi. Tai bus dar vienas tuščias pinigų išmetimas.“ Ministras žadėjo, kad tai papildomai nekainuos, o bus daroma iš ministerijos išteklių, be to, yra LAEI, Žemės ūkio akademija – juk „mokslininkai irgi turi prisidėti prie žemės ūkio ateities“.

Politikai ne viską gali?

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Andriejaus Stančiko nenustebino vaizdai Kupiškio rajone – panašiai yra visoje Lietuvoje, gal tik Žemaitijoje kiek geriau. Jo teigimu, daug klaidų padaryta skirstant ES paramą, ne visada gyvulininkystės ūkius pasiekė reikalinga parama. Jis atkreipė dėmesį ir į kitas – kartų kaitos, biurokratinių kliūčių – problemas.

Vaikai neperima ūkių, jie nenori vargti taip, kaip tėvai. Naujos, modernios fermos keičia ir vaikų požiūrį, bet šiais laikais greitai pastatyti fermą neleidžia galiojantys įstatymai. „Kol sutvarkysi viską teisiškai, praeis maždaug 3 metai ir labai daug kainuos“, – pripažįsta politikas ir ūkininkas A. Stančikas.

Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas klausėsi patyrusių agrarininkų, žemės ūkio bendrovių vadovų Andrejaus Štombergo, Alvydo Miliūno, Prienų r. ūkininko Martyno Butkevičiaus, taip pat pardavusio karves

Kodėl Seime, valstiečiams esant valdžioje, nekeičiami tokie teisės aktai? „Per mažai Seime agrarinio sektoriaus atstovų, o kitų motyvas – taip visuomenė mąsto, kodėl turime eiti prieš ją. Tik pabandyk ką nors supaprastinti žemės ūkyje, iškart blogas esi, – pripažįsta A. Stančikas. Ir priduria: – Karvės smirda, pravažiavo srutovežis – tragedija. Savaitgalį negali mėšlo vežti, nes gali pro šalį važiuojančiam miestiečiui smirdėti. Kodėl pataikaujame vienai visuomenės daliai ir skriaudžiame kitą? Kodėl Vokietijos žmonės kitaip į visa tai žiūri, kodėl jiems nesmirda? Ir dar formuojama neteisinga nuomonė, kad žemdirbiai nemoka mokesčių, kad dėl klimato kaitos labiausiai kalta karvė, taip formuojama jaunos kartos nuomonė ir požiūris į žemės ūkį.“

Nė vienas iš keliasdešimties iš visos Lietuvos į Kupiškį suvažiavusių ūkininkų nepasakė, kad mato šviesą tunelio gale. Neviltis kol kas tik didėja.

MŪ inf.