Šilalė / Rietavas / Plungė. „Idėjinius pieno ūkius privalome išsaugoti“, – teigė Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis, apsilankęs Valento Grybo ir dar keliuose Žemaitijos pieno ūkiuose.

Pirmadienį būrys politikų apžiūrėjo keturis skirtingus Žemaitijos pieno ūkius – Seimo KRK nariai surengė išvažiuojamąjį posėdį.

Kelionės tikslas – išgirsti ir išklausyti, kaip gyvena pieno ūkininkai ir tą medžiagą turėti ateities veiklai.

Darbo dieną už žemės ūkį atsakingi politikai baigė diskusijomis Oginskių rūmuose Plungėje. Jose dalyvavęs Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis pažadėjo Seimo narius pasikviesti į Prienų rajoną, kur pieno sektoriaus padėtis daug blogesnė negu Žemaitijoje.

Jaunas ūkininkas pasiryžo rizikingai plėtrai

Pirmoji kelionės po Žemaitiją stotelė buvo Dionizo Poškos Baublių muziejus Bijotuose (Šilalės r.) ir visai šalia ūkininkaujančio Valento Grybo ūkis Simėnuose.

„Drąsu“, – kraipė galvą žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, išklausęs jauno ūkininko istoriją ir plėtros planus.

Iš tėvų 25 karvių ūkį 2008 m. perėmęs V. Grybas laiko 50 melžiamų karvių, dirba apie 200 ha žemės, augina žolių mišinius ir kukurūzus, apie 100 ha grūdinių kultūrų. Tai – tikras šeimos ūkis, kuriame dirba tik šeimos nariai.

Valento Grybo ūkyje apsilankęs žemės ūkio ministras jauno ūkininko ryžtą plėstis įvertino kaip drąsų žingsnį

Valentas planuoja ūkį plėsti iki 150 piendavių. Pirmiausia savo lėšomis ir jėgomis, padedamas brolio ir dukterėčios vyro, ėmėsi statyti naują tvartą. Naujoje fermoje jis diegs melžimo robotus, jiems pirkti ketina pasinaudoti ES parama – sako, turėtų surinkti pakankamai balų. Fermos statyboms paramos atsisakė, nes, sako, statant su parama „viskas pabrangsta tris kartus.“

„Nutariau statyti pamažu ir savo jėgomis. Bet nuo praėjusių metų visos statybinės medžiagos pabrango dvigubai ir daugiau, be to, stringa ir jų tiekimas, medienos gaminių reikės laukti 3–4 mėnesius, tai nežinau, ar mano sprendimas buvo geras. Bet kas galėjo žinoti, kad viskas taip pasikeis...“, – kalbėjo jaunas ūkininkas, neprarandantis optimizmo. Naują tvartą jis planavo pastatyti iki šių metų pabaigos, bet jau aišku, kad statybų pabaiga nusikels į pavasarį.

Naujos fermos pabaigtuvės numatomos pavasarį

Kol kas jo karvės laikomos rištinio laikymo sistema sename tvarte, pašarai dalijami rankiniu būdu. Tačiau karvės produktyvios – vidutiniškai duoda apie 9 t pieno per metus, kasdien ūkyje primelžiama 1,2 t pieno. Tam padeda gera holšteinų genetika ir racionas. Karves jis šeria žolės ir kukurūzų silosu, koncentruotuosius pašarus perka iš Raudonių ūkio – bendradarbiavimas su šiuo pačiu produktyviausiu šalies ūkiu yra labai naudingas.

Karvės kol kas laikomos pririštos

Karvės ilgaamžės, yra ir 10 laktacijų, nes šeriamos subalansuotu racionu, kuris atitinka jų produktyvumą. Valentas tikisi, kad naujame tvarte karvių produktyvumas dar labiau didės.

Kooperatyvo „Pieno gėlė“ vadovas Jonas Kuzminskas negailėjo pagyrimų Valentui už jo darbštumą ir ryžtą plėtoti pieno ūkį. Tik apmaudu, kad pandemija įnešė korekcijų į jo planus, kiek galėjo, finansiškai padėjo ir kooperatyvas, nes J. Kuzminskui neramu, ar jaunam ūkininkui pavyks įgyvendinti rizikingą projektą.

Ir žemės ūkio ministras K. Navickas, klausydamas V. Grybo istorijos, įvertino jo drąsą.

Seimo nariams Valentas sakė, kad norėtų žinoti ne tik kiek gaus už pieną kitą dieną, bet ar apskritai reikalingi pieno ūkiai Lietuvoje: „Mus jau įvardija ir didžiausiais teršėjais, tai ir nežinau, ką daryti – plėstis ar eiti kuo kitu užsiimti.“

Ūkininko dėmesys – modernioms technologijoms ir genetikai

Jauno ūkininko kaimynystėje ūkininkaujančiam Petrui Skrodeniui tokių problemų, kaip V. Grybui, jau nereikia spręsti. Tai stiprus ir modernus ūkis – laiko 125 melžiamas karves, jų vidutinis metinis primilžis – 11 t pieno.

Inovatyvus ūkininkas, daug investavęs į gyvulių genetiką, šėrimą, priežiūrą, technologijas, prieš pusantrų metų žengė dar vieną svarbų žingsnį – automatizavo melžimą.

Petras Skrodenis politikams aprodė išpuoselėtą savo pieno ūkį

Iš to paties projekto lėšų ūkininkas taip pat įdiegė automatinę veršelių girdymo sistemą, po fermą važinėja jau anksčiau įsigytas pašarų pristūmimo robotas. Ūkio plėtra, pasak P. Skrodenio, priklausys nuo pieno sektoriaus situacijos: „Jeigu pieno kaina nepadengs savikainos, tai apie plėtrą negalės būti kalbos.“

Dalis ūkio telyčių yra tiriamos genomiškai, pusė ūkio karvių turi A2A2 geną – kitokios struktūros baltymą, kuris, kaip teigiama, tinka ir pienui alergiškiems žmonėms. Apie jį daugiau papasakojo Seimo KRK narys, buvęs LSMU Veterinarijos akademijos profesorius Vigilijus Jukna, nes daugelis apie A2A2 pieną dar išvis nėra girdėję.

Pusė Petro Skrodenio ūkio karvių turi A2A2 geną

Vieną pirmųjų šalies pieno ūkių dabar gelbsti grūdai

Rietavo sav. ūkininkas Stanislovas Jurkus – gyva legenda, su dviem sūnumis ūkininkaujantis jau 30 metų. Tai mišrus ūkis, dirbantis apie 200 ha žemės, laikantis 90 melžiamų karvių, iš viso – apie 200 galvijų. Ferma statyta savo jėgomis, joje viskas apgalvota, pavyzdžiui, viršuje dėl ventiliacijos palikti oro tarpai. Gyvuliai šaltuoju metų laiku laikomi ant gilaus kraiko – tam panaudojami visi ūkio šiaudai.

Stanislovas Jurkus Seimo KRK pirmininkui parodė ne tik karves, bet ir savo giminės medį

„Stanislovas, ūkyje dirbęs ir agronomu, ir zootechniku, ir kuo tik reikėjo, sukaupė daug žinių ir jas ūkyje sumaniai panaudojo“, – sakė su S. Jurkumi daug metų bendradarbiaujantis J. Kuzminskas.

Kooperatyvo vadovas sako, kad pastaruoju metu ši ūkį gelbsti grūdai ir tai dar vienas ženklas, kad su pienininkyste šalyje nėra gerai.

Kelionę į Žemaitijos pieno ūkius surengęs kooperatyvo „Pieno gėlė“ vadovas Jonas Kuzminskas (centre) norėjo parodyti, kaip gyvena šio pienininkyste garsaus šalies krašto ūkininkai. Šalia jo – Šilalės LŪS pirmininkas Aivaras Tamošaitis ir Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos pirmininkė Regina Bagdonienė

Dar vienas tikras šeimos ūkis – Prūsaliuose (Plungės r.) su sūnumi Artūru ūkininkaujantys Rūta ir Vaclovas Galdikai, laikantys 40 piendavių, kurių vidutinis produktyvumas – apie 7 t per metus. Atsiėmę senelių žemę kūrėsi ant plyno lauko, dabar išpuoselėtas šeimos kiemas panašus į parką. Karvės vasarą ganomos, žiemą laikomos rištinio laikymo tvarte.

Turi apie 35 ha nuosavos žemės, antra tiek nuomojasi, tačiau tiek žemės neužtenka grūdams auginti, tad kombinuotuosius pašarus reikia pirkti, tai didina pieno gamybos savikainą. Apie plėtrą ūkis negalvoja – tam neturi išteklių ir, pasak Rūtos, nenorėtų sūnaus „pradžioje gyvenimo įvelti į skolas.“

Ūkininkė Rūta Galdikienė kol kas susilaiko nuo plėtros ir modernizavimo, kad nereikėtų sūnaus Artūro įklampinti į skolas

„Dirbame be išeiginių, be atostogų, vien tik išlaikyti tai, ką turime, nėra paprasta. O dar kils mokesčiai... Mūsų šeima iš ūkio išgyvena, tačiau plėsti ir modernizuoti ūkį galimybių neturime. Ką jau kalbėti apie samdomus darbuotojus“, – konstatavo Rūta Galdikienė.

Pereinamojo laikotarpio parama – daugiausia šeimos ūkiams

„Pamačiau, kad žmonės yra idealistai, ant jų ir laikosi mūsų žemės ūkis, ypač – pieno sektorius. Turime skatinti visais įmanomais būdais, kad tie idealistai kaime išliktų. Valstybės parama turi būti nukreipta į tuos ekonominius ūkius, o ne kokiu nors būdu išlaikomus. Turime planuoti, kaip nukreipti lėšas skatinti gamybai“, – po apsilankymo pieno ūkiuose kalbėjo Seimo KRK pirmininkas V. Pranckietis.

Žemės ūkio ministrui K. Navickui vizitas Žemaitijoje tik patvirtino tai, ką jis žinojo – pieno ūkiai Lietuvoje gyvena ir dirba labai skirtingai.

„Kiekvienas ūkis – atskira istorija. Didesnieji, turintys robotus, turi ir kitokias darbo sąlygas, jie patiria mažiau įtampos. Todėl pereinamojo laikotarpio parama daugiausia ir bus skirta mažesniems ūkiams, kur daug rankų darbo, kad jie galėtų sustiprėti ir būtų stabilūs ekonomiškai. Pieno sektorius vystosi labai greitai, žmonės pavargsta, todėl būtinos naujovės. Kitas dalykas – daugelyje rajonų trūksta darbo jėgos ir ūkininkai, norintys toliau plėtoti pieno ūkį, bus priversti keisti technologijas, diegti robotus. Manau, kad jie parama tikrai galės pasinaudoti“, – kalbėjo ministras.

Kadangi paramos dalybose pirmą kartą yra atskirti visi sektoriai, pienininkams, jo teigimu, nereikės konkuruoti nei su mėsinių galvijų, paukščių ar kitų gyvūnų laikytojais, be to, pieno ūkiams numatyta didžiausia paramos dalis.

„Norime, kad parama tektų pirmiausia tokiems šeimos ūkiams“, – teigė ministras K. Navickas, turėdamas galvoje aplankytus ūkius Žemaitijoje.

Nors daugumos sektorių dalyviai skeptiškai vertino patvirtintus atrankos kriterijus, ministras siūlė ne nuogąstauti pirma laiko, o tiesiog palaukti šaukimų rezultatų, tada juos ir vertinti.

MŪ inf.