Vilniaus r. Jeigu turi gerą idėją, tvirtą užnugarį ir ne vien su didžiuliu užsispyrimu, bet ir ne mažesne meile imiesi darbo, tai netgi ant „pliko“ lauko galima susikurti savo ir galbūt vaikų ateitį. Tą įrodo ūkininkai Eglė ir Ježis Gvozdovičiai.

Vos per 10 metų jauna šeima pasiekė tai, ko kai kuriems žemės ūkyje galbūt nepavyksta ir per visą gyvenimą.

Vilniaus rajone panašių ūkių nedaug: šeima dirba 500 ha, be kviečių, rapsų ir ankštinių auginimo, išplėtojo stiprią bulvininkystę. Ūkio bulves dabar ragauja ne tik vietos gyventojai, bet ir prestižinio Vilniaus restorano svečiai, užsienio pirkėjai. Ūkis darbo suteikia 14-ai vietinių gyventojų.

Nei Eglė, nei Ježis neplanavo tapti ūkininkais. Abu Vilniuje baigė aukštuosius mokslus, ji – teisę, jis – informatiką, dirbo vadybinius darbus įmonėse. Tačiau likimas turėjo jiems parengęs daug įdomesnę gyvenimo kelionės versiją.

Abu mėgo laisvalaikį leisti ledo arenoje. Kartą Eglė čiuoždama parkrito ir draugiškas jaunuolis tuoj pat atskubėjo padėti atsikelti. Tai buvo Ježis iš Kenos. Neilgai trukus po lemtingos pažinties susikūrė jauna šeima.

Tuo metu atvykusi į vyro gimtinę Eglė pamatė labai vaizdingas apylinkes, per kurias vinguriuoja Kenos ir Vilnelės upeliai, pušynus, bet ir... daug dirvonuojančių laukų, kai kur jau apaugusių krūmynais ir nemenkais medžiais.

„Man iš karto krito į akis apleistos pievos. Atrodė keista, kad čia žmonės žemės nedirba, o Kėdainiuose dėl žemės lopinėlio žemdirbiai pešasi“, – prisimena Eglė. Neatsitiktinai jai tokių klausimų kilo. Mat Eglė – žinomo Kėdainių rajono bulvių augintojo Sauliaus Dambrausko dukra. Kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli rieda...

Nuo vaikystės matydama derlingas, visur išdirbtas kėdainiškių žemes, kur nė lopinėlio dirvono nepamatysi, Eglė, nors ir pati dar nebūdama ūkininke, suprato, kad ir Kenos apylinkėse slypi neišnaudotas potencialas. Nors dirvožemiai čia ne tokie našūs, tačiau ir nėra prasti, kad juos būtų galima apleisti. 

Jauna šeima, pasitarusi su patyrusiu ūkininku – Eglės tėvu Sauliumi, nutarė griebti jautį už ragų – kurti ūkį. Ir Eglė, ir Ježis tuo metu dirbo samdomus darbus, kurie per daug nežavėjo, todėl apsispręsti kurti kažką savo buvo nesunku. Buvo keli hektarai Ježio močiutės, bet, siekiant rimtesnių tikslų, jos reikėjo daugiau.

„Sutarėme, kad vyras užsiims techniniais kuriamo ūkio reikalais, o aš tvarkysiu žemės klausimus. Pirmaisiais metais vaikščiojau pas vietinius žemės savininkus ir aiškinau, kad norime išsinuomoti. Kai kurie net nesuprato, kas yra nuoma, neturėjo dokumentų. Žmonėms buvo naujiena, kad už nuomą galima gauti iš ūkininkų pinigų. Puolėme tvarkyti žemės dokumentus ir atsitrenkėme į vietos savivaldos abejingumą. Tik vėliau valdininkų požiūris pasikeitė į gera“, – prisimena Eglė.

Augina ankstyvąsias bulves

Pradėję ūkininkauti jaunieji žemdirbiai pasisodino ir 1 ha bulvių bei 80 a įvairių daržovių, truputį braškių. Derlių Eglė pati vežė į turgų. Darbuotojų dar neturėjo, pamažu juos susirinko. Padėjo anyta Kristina.

Dabar šeimos ūkis yra vienas iš nedaugelio, kuris Vilniaus krašte augina ankstyvąsias bulves. Ši technologija atkeliavo ne iš kur kitur, o iš Eglės tėčio ūkio. Bulvės atneša maždaug pusę ūkio pajamų.

Ankstyvųjų bulvių veislės jau nuo vasario daiginamos dėžutėse plėveliniame šiltnamyje, kuriame palaikoma ne mažesnė kaip +8 laipsnių šiluma. Kovui baigiantis, kai tik leidžia sąlygos, padaiginti gumbai sodinami laukuose į paruoštas vagas ir visas plotas uždengiamas agroplėvele. Po ja bulvės greičiau sudygsta ir auga, nudengiamos pasibaigus pavasarinių šalnų pavojui. 

Jaunieji augintojai pasakoja, kad jų ūkyje ankstyvosios bulvės pradedamos kasti maždaug savaitę vėliau negu Kėdainių rajone, nes Vilniaus krašto klimatas šiek tiek skiriasi nuo Vidurio Lietuvos. 

Ūkis turi laistymo įrangą ir per sausras, kai dirvose trūksta drėgmės, bulvių plotus gali palaistyti. Tai leidžia gerokai padidinti bulvių derlingumą. Auginamos ne tik ankstyvosios, bet įvairaus brandos laiko veislės: Soraya, Quin Anna, Solista, Prada ir kt. Derlingumas priklauso nuo laukų, yra pavykę užauginti ir 50–60 t/ha. Tačiau kai kuriose dirvose gumbus sugadina spragšiai (jų daug buvo prisiveisę nedirbamose žemėse).

Sėjomainoje po bulvių ir vasarojaus sėjami kviečiai, tada – rapsai, po to vėl kviečiai. Laukai, kuriuose bus sodinamos bulvės, yra suariami. Kitiems augalams įdirbama minimaliai.  

Visą straipsnį skaitykite kovo mėn. žurnale „Mano ūkis“.