Kaunas, kovo 15 d. Praėjusį pavasarį laukuose telkšančios balos ne vieną žemdirbį privertė susimąstyti: gal dirva netinkamai įdirbta, gal dėl to kalta neariamoji žemdirbystė? Švedijos žemės ūkio universitete atliktais palyginamaisiais tyrimais nustatyta, kad neariamoji žemės dirbimo technologija pasiteisina tik tam tikromis sąlygomis. Tai žemės dirbimo būdas, reikalaujantis daugiau agronominių žinių.

Švedijos žemės ūkio universitete (ŠŽŪU) neariamosios žemdirbystės tyrimai atliekami jau daugelį metų. Nuo 1986 iki 2008 m. atlikta per 600 skirtingų žemės dirbimo technologijų palyginamųjų bandymų. Pasak ŠŽŪU profesoriaus Johano Arvidsono (Johan Arvidsson), teorinės žinios apie neariamąją žemdirbystę patvirtinamos praktiniais tyrimais. Daugiamečių tyrimų rezultatai neleidžia abejoti - skutant dirvas, taupomas ir laikas, ir degalai, o derlius nesumažėja. „Žinoma, reikia laikytis technologijos reikalavimų", - pabrėžia mokslininkas.

Padaugėja organinių medžiagų

Jo nuomone, Švedijos ir Lietuvos klimatas panašus, todėl tyrimų duomenys gali būti naudingi ir mūsų šalies žemdirbiams. Bandymais nustatyta, kad minimalaus žemės dirbimo nauda labiau išryškėja sausais metais. „Skutamoje dirvoje lieka daugiau šiaudų, todėl drėgmė garuoja lėčiau. Taigi ir derliai, kai sausa, neartoje dirvoje gaunami didesni. Taip įdirbtoje dirvoje daugiau organinių medžiagų, dėl to paviršiniame 0-10 cm sluoksnyje yra 3 kartus daugiau sliekų, kurių rausiami kanalai pagerina dirvos struktūrą. Sliekų yra ir gilesniuose skustos dirvos sluoksniuose", - neariamosios žemdirbystės privalumus vardija J. Arvidsonas.

Pasak Johano Arvidsono, Švedijos žemės ūkio universitete atlikta daug palyginamųjų žemės dirbimo būdų tyrimų. „Tyrimai įrodė, kad neariant galima gauto tokius pat derlius kaip ir ariant", - bandymų duomenis apibendrina mokslininkas

Jis sako, nepastebėjęs didesnio neartų pasėlių piktžolėtumo, tačiau pripažįsta, kad piktžolių, ypač daugiamečių, taikant tokią sistemą, gali būti daugiau. Lauke likusiuose šiauduose gali likti ir daugiau ligų sukėlėjų. Taip pat toks žemės dirbimo būdas gali turėti įtakos gausesnei šliužų populiacijai. „Norint išvengti šių kenkėjų, rapsų lauke neturi būti didelių grumstų, nes šliužai mėgsta po jais slėptis. Su šliužais galima kovoti, voluojant laukus sunkiaisiais volais po sėjos. Jiems naikinti jau yra sukurta cheminių preparatų", - pataria mokslininkas.

Pasiteisina ne visuomet

Remiantis bandymų rezultatais, neariamoji žemdirbystė nepasiteisina lengvose dirvose. Minimaliai įdirbtose lengvose dirvose subręsta mažesnis javų derlius negu artose. Neariamoji žemdirbystė tinkama beveik visiems augalams, išskyrus žirnius, bulves, cukrinius runkelius. Į minimaliai įdirbtą dirvą švedai nerekomenduojama sėti ir kukurūzų.

Didžiausi derliai, lyginant skirtingus žemės dirbimo būdus skirtingose dirvose, užauga vidutinio sunkumo neartoje dirvoje. „Daugiamečiai bandymo rodo, kad neartoje dirvoje galima gauti tokius pat derlius kaip ir artoje, o kartais ir didesnius. Tiesa, derliai gali būti mažesni, jei sunkiose dirvose po kviečių vėl sėjami kviečiai", - akcentuoja J. Arvidsonas.

Jei po kviečių sėjami kviečiai, lauką reikėtų arti. Švedijos mokslininko tvirtinimu, neariamosios žemdirbystės sėkmė labai priklauso nuo sėjomainos. Sėjant kviečius po kviečių minimaliai įdirbtoje dirvoje, derliai mažėja iki 20 proc. Šie augalai gerai auga po rapsų. Didesni žieminių kviečių, auginamų neartoje dirvoje, palyginti su arta, derliai taip pat gaunami beveik po visų kitų priešsėlių.

Taikant tinkamą sėjomainą, kyla mažiau problemų ir dėl ligų. Tipiška sėjomaina pietų Švedijoje: miežiai, rapsai, žieminiai kviečiai ir cukriniai runkeliai. „Tai nebloga sėjomaina. Sudarant sėjomainą minimalios žemdirbystės ūkiuose, svarbiausia taisyklė - nesėti žieminius kviečius po žieminių kviečių. Geriausia kviečius auginti po rapsų, žirnių ar pupų", - pataria mokslininkas.

Dirbimo laiko ir gylio įtaka

Dirbant sekliai, dirva jautresnė nepalankiems veiksniams, todėl labai svarbu neskusti pernelyg drėgnų laukų. Švedijoje buvo atlikti skutimo laiko (anksti rudenį, optimaliu laiku ir vėlai rudenį) tyrimai. Vėlai skutant, derliai buvo akivaizdžiai mažesni. Pasak J. Arvidsono, skutimo laikas, taikant neariamąja žemdirbystę, labai svarbus. Jei drėgna, geriau nieko nedaryti, negu skusti. Kad šiaudai greičiau pradėtų mineralizuotis, nuėmus derlių ražieną reikėtų nuskusti per 3 dienas. Idealiausia suspėti žemę įdirbti prieš prasidedant lietingam sezonui.

Žemės dirbimo kokybei, augalų derliui įtakos turi ir skutimo gylis. J. Arvidsonas tikina, kad reikia gerai apgalvoti, ar verta dirbti giliau, nes tuomet išauga sąnaudos, kurios gali susilyginti su arimo sąnaudomis, o derlius tesiskiria 1 proc. Be to, norint dirbti giliau, reikia galingesnių traktorių, kurie labiau slegia dirvą.

Švedai apskaičiavo, kad degalų sąnaudos ariant yra tokios pat kaip tris kartus skutant. Jei skutama du kartus giliai (20 cm gyliu), sąnaudos viršija arimo degalų sąnaudas. Degalų sutaupoma tik, kai dirbama palyginti sekliai.

Jo teigimu, rekomendacijos kas keleri metai neriamus plotus suarti, pasiteisina, nors yra nuomonių, kad pradėjus skusti, keisti žemės dirbimo sistemos nereikėtų. „Apibendrinus tyrimų duomenis, paaiškėjo, kad derliai kas 4 metai suartuose laukuose buvo didesni negu niekuomet neartuose ar kasmet ariamuose laukuose. Tačiau plūgo nebereikėtų naudoti tiems laukams, kurie linkę sudaryti plutą", - tyrimų išvadas pateikia mokslininkas.

Švedijos mokslininkų atliktų bandymų rezultatai pristatyti Lietuvos įmonės „Väderstad" iniciatyva surengtuose seminaruose

Tiesioginė sėja

ŠŽŪU atlikta nemažai ir tiesioginės sėjos į ražieną eksperimentų. Pasaulyje tiesioginė sėja labai populiarėja. 2008 m. tiesioginės sėjos pasėliai užėmė 105 mln. ha, o 1989 m. - tik 8 mln. ha plotą. Daugiausia ji taikoma Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Brazilijoje. „Tiesioginę sėją tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta taikyti, bet iš tikrųjų, kad ji būtų sėkminga ir pasiteisintų, reikia nemažai pastangų ir tinkamų jai sąlygų. Paprastai sėjant tiesiai į ražieną, dirva būna gana drėgna, ji prastesnės struktūros. Iš tokios dirvos lėčiau garuoja drėgmė. Sėjant tiesiogiai sėklos sąlytis su dirva būna blogesnis", - aiškina specialistas.

Pasak jo, Švedijoje tiesioginės sėjos tyrimai truko net 10 metų. Nustatyta, kad sėjant tiesiogiai buvo gauti vidutiniškai 16 proc. mažesni žieminių kviečių derliai. Tiesiogiai sėjant, geresni rezultatai gaunami, kai sėjama su sėjamosiomis, kurios minimaliai įdirba žemę, t. y. ant jų sumontuota pirminio žemės dirbimo sekcija. Tiesiogiai į ražieną nepatartina sėti vasarinių kultūrų. J. Arvidsono nuomone, tiesioginės sėjos plotai didėja dėl kelių priežasčių. Viena iš jų - modifikuotų augalų plotų plėtra.

Nors neariamosios sistemos naudą ŠŽŪU mokslininkai įrodė, tačiau Švedijoje 80 proc. žemės ūkio naudmenų ariama. Neriamoji žemdirbystė taikoma 15-20 proc., o tiesioginė sėja - 1-2 plote. Anot J. Arvidsono, švedų ūkiai nedideli (per 100 ha), todėl ir tradicinis žemės dirbimo būdas yra populiaresnis, nes suspėjama viską suarti. Be to, neariamoji žemdirbystė reikalauja daugiau agronominių žinių, todėl dauguma Švedijos žemdirbių renkasi mažiau rizikingą ir paprastesnę technologiją.

Vienas iš būdų taupyti

Ne visi Lietuvos žemdirbiai neariamąją technologiją giria, bet tie, kurie ją pabandė taikyti, prie senų tradicijų neketina grįžti. Jau vienuoliktą derlių neartuose laukuose užauginęs Šilalės r. ūkininkas Romualdas Bertašius sako, kad ši sistema, spaudžiant žemės dirbimo ir sėjos terminams, - bene geriausia išeitis.

Romualdas Bertašius neariamąją žemdirbystę vertina dėl sutaupyto laiko ir degalų

Ūkininkas dirba 600 ha plotą, kuris neariamas jau 11 metų. Jis patvirtina švedų atliktų bandymų rezultatus: „Derliai nesumažėjo. Pirmaisiais ir antraisiais metais buvo daugiau problemų su piktžolėmis, bet dabar žieminius pasėjęs rudenį nupurškiu herbicidais vieną kartą, o antrą kartą purškiu pavasarį. Cheminių augalų apsaugos priemonių sunaudoju šiek tiek daugiau, tačiau darbai atliekami sparčiau, sutaupome ir laiko, ir degalų". R. Bertašius laukus skuta švedišku Väderstad Top Down skutikliu. Pernai pirmą kartą kai kurie plūgo nematę laukai buvo supurenti giliai. „Gilus purenimas prilygsta melioracijai. Ūkyje dirvos labai užmirkusios, tad gilus purenimas buvo būtinas", - dėsto ūkininkas.

Šilališkis stengiasi diskiniu skutikliu sekliai skusti tą pačią dieną, kai nuimamas derlius. Paskui sudygus piktžolėms, priklausomai nuo to, kas bus sėjama, jos naikinamos cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis arba laukas įdirbamas skutikliu Top Down ir vėliau sėjama. „Kartais, kai spaudžia terminai skutame su Top Down iš karto nuėmus derlių. Kaip dirbti, priklauso nuo aplinkybių ir oro sąlygų", - dirvos dirbimo sistemos pasirinkimo kriterijus nurodo ūkininkas.

Švedijos ūkininkas Sverkeris Bertilsonas (Sverker Bertilsson) taip pat taiko neariamąją žemdirbystę. Kartu su draugais jis valdo daugiau 800 ha ir augina penimas kiaules. Sėja tradicines kultūras ir raudonuosius dobilus, kurie auginami dirvos struktūrai pagerinti. „Kai kurie laukai nearti jau daugiau kaip 10 metų. Arti neturime laiko, nes ūkyje dirba tik keturi žmonės. Kartais ariame, bet tik lengvas dirvas, ir tik tuos laukus, kuriuose auginami vasariniai javai", - tikina S. Bertilsonas.

Žieminiai kviečiai sėjami į vieną ar du kartus Carrier skutikliu skustą lauką. Pusė ūkio ploto užsėjama žieminėmis, kitą pusė - vasarinėmis kultūromis. Jis pabrėžia, kad neariamoji žemės dirbimo technologija ypač pasiteisina, t. y. sutaupoma, ruošiant laukus žieminių kultūrų sėjai.

Sverkeris Bertilsonas žiemines kultūras sėja tik į minimaliai įdirbt dirvą

Pasak švedo, su kompanijos „Väderstad" specialistais sukūrusio kompiuterinę skirtingų žemės dirbimo būdų išlaidų skaičiuoklę, neariant sutaupoma apie 70 EUR/ha (241,5 Lt/ha). O šiais nestabilių grūdų supirkimo kainų, brangstančių trąšų, degalų ir kitų išteklių laikais, taupyti ypač aktualu. „Bet kuriuo atveju, esant žemoms ar aukštoms grūdų kainoms, siekiame mažinti išlaidas 1 kg grūdų užauginti, bet gauti gerą derlių. Neariamoji žemdirbystė - vienas iš būdų sutaupyti", - įsitikinęs Švedijos ūkininkas.

MŪ inf.