Akademija (Kauno r.). Produktyvūs sėtiniai žolynai – visaverčių žolinių pašarų šaltinis gyvulininkystės ūkyje. Be jų konkurencingas ūkis neįmanomas.

VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. Evaldas Klimas tai nuolat kartoja ūkininkams, tačiau sėtinių žolynų kokybė Lietuvoje vis dar gana prasta. Žinių apie pievų ir ganyklų įrengimą bei priežiūrą nuotoliniame seminare jis perteikė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės ir augalininkystės specialistams bei konsultantams.  

Meteorologinius reiškinius jau 35 metus stebintis E. Klimas teigė, kad vidutiniškai daugiametės žolės vegetuoti (kai sužaliuoja netręštos) pradeda apie balandžio 10 d. Tačiau šiemet sužaliavusių žolynų dar nebuvo ir apie balandžio 20 d. Pasak docento, žiemą žolė, kai vegetacija nebuvo sustojusi, buvo žalesnė negu balandį. Tad šie metai, nors nebuvo žiemos, pretenduoja į vėlyvos vegetacijos laiką.

Kalbant apie žolių priežiūros darbus, didelė problema, kai krituliai vegetacijos laikotarpiu pasiskirsto netolygiai, o šį pavasarį didelių rūpesčių vėl kelia lietaus trūkumas. „Pakaunėje per pirmąsias tris balandžio savaites matuoklis suskaičiavo mažiau negu 7 mm kritulių. Varėnoje nei 4 mm neiškrito. Kritulių trūksta visur“, - teigė E. Klimas. Balandžio daugiametis kritulių vidurkis yra 43 mm arba 43 l/kv. m. - taigi, vandens trūksta net 35 l/kv. m. Panašus buvo ir 2019-ųjų balandis.

Išnaudojame tik trečdalį žolynų potencialo

„Daugiamečių žolių privalumas būtent ir yra tai, kad jos daugiametės, jų vegetacija ilgiausia, jos visą laiką lauke ir geriausiai išnaudoja saulės energiją, o jeigu tinkamai patręštos, jeigu dirvožemio našumas virš 30 balų, jos gali išauginti didelį sausųjų medžiagų derlių“, - docentas vardijo žolynų privalumus.

Tinkamai įsėtas žolynas naudojamas kelerius metus. Vieno hektaro žolyno įrengimo išlaidos, jeigu dirvožemis bent 35 balų, iškrenta vidutinis kritulių kiekis ir žolynas tinkamai tręšiamas, atsiperka netgi sėjos metais. „Tai pigiausi galvijų pašarai ir tai labai svarbus faktas. Žolynų Lietuvoje turime daug, gyvulių – per mažai, tačiau žolinių pašarų trūksta - išnaudojame tik trečdalį žolynų potencialo“, - pabrėžė lektorius.  

Pasak jo, visos ES šalys vertinamos pagal du kriterijus. Pirmasis - žemės ūkio galimybių potencialas, t. y., kiek žemės ūkio naudmenų tenka vienam gyventojui. Pagal šį rodiklį Lietuva yra prie pirmaujančių, vienam gyventojui tenka daugiau kaip 1 ha ir tai yra maždaug 3 kartus daugiau negu ES vidurkis. Antrasis – žemės ūkio efektyvumas, t. y., kiek pinigų sugeneruojama iš 1 ha žemės ūkio naudmenų. Lietuva 2015 m. ES buvo trečia nuo galo (869 Eur/ha), vėliau šis rodiklis dar šiek tiek mažėjo, o labiausiai – augalininkystės sektoriuje. „Tam įtakos turėjo nepalankios gamtos sąlygos. Bet svarbiausia priežastis - neišnaudojame žemės ūkio naudmenų potencialo“, - sakė E. Klimas.

Todėl jis visada skatina ūkininkus skirti kuo didesnį dėmesį žolynams ir jų teikiamai naudai – tai pagrindiniai gyvulininkystės ūkio pašarai. „Visada ūkyje galima daryti du dalykus. Pirmasis, didinti pašarų žaliavos produktyvumą, gauti didesnį jų derlių iš hektaro, antrasis – gerinti jo kokybę, ir tai kelias be pabaigos. Kokybiškesniais ir pigesniais pašarais mes galime sumažinti, tegul ir cento dalimi, litro pieno ar mėsos kilogramo savikainą“, - kalbėjo VDU Žemės ūkio akademijos docentas.

Jis stebisi, kai ūkininkui pasakęs, kad reikia gerinti žolynus, sulaukia atsakymo, jog tai kainuoja. Bet siekiant didesnio produktyvumo žmonės naudoja pirktinius pašarus, o tai daug labiau didina produkcijos savikainą. „Esmė yra tikrasis primilžis – kiek pieno karvė duoda iš ūkyje pagamintų pašarų, o koncentruotieji pašarai, kiti priedai yra brangaus pieno gamyba. Ir kuo daugiau tikro pieno metų primilžio balanse gauta iš žolynų, tuo geresni ūkio rodikliai“, - akcentavo E. Klimas.    

Jis rodė airių pavyzdį. Airiai labai gerai išnaudoja tai, ką jiems duoda gamta - žolynai ten sudaro 70 proc. teritorijos. Karvės šeriamos žoliniais pašarais, ganosi 10 mėnesių, ir tik labai simboliškai gauna koncentruotųjų pašarų, kaip vaizdžiai pasakė lektorius - tai ūkininkų dovanėlė gyvuliui vardan draugystės. Airijoje primilžio vidurkis nėra didelis, apie 6 500 kg, bet pieno pagaminama labai daug ir jo savikaina nedidelė.

„Taigi, vystyti konkurencingą prekinį ūkį be savų kokybiškų žolinių pašarų nėra jokių galimybių. Ūkio žalienos yra savos gamybos pašarų pagrindas“, - tikino patyręs žolynų specialistas, pridūręs, kad ūkio pašarų bazę sudaro trys kertiniai akmenys: ūkio žolynų botaninė sudėtis, tręšimo lygis ir tinkamas žolių derliaus apdorojimas.

Nuo žolynų botaninės sudėties priklauso derlingumas ir pagaminto pašaro maistinė vertė. Kalbėdamas apie tręšimo lygį, docentas akcentavo, kad tręšimas turi būti adekvatus, atsižvelgiant į aplinkybes, į dirvožemio rodiklius, žolių poreikius ir augalų mitybos dėsnius. Pagrindinis jų sako, kad kiekvienai augalų rūšiai reikalingi tam tikri maistiniai elementai tam tikru santykiu ir kad vienas maistinis elementas neatstoja kito.

„Todėl kalbame ne apie tai, ar reikia tręšti, o kaip tinkamai tręšti. Vienodai svarbu ir gero žolyno įrengimas, ir jo tręšimas, nes vienas negali pakeisti kito“, - sakė E. Klimas.  

Tinkamas derliaus sudorojimas reiškia du dalykus – tinkamą ganiavos organizavimą,  t. y., visapusišką žalios žolės panaudojimą, ir tinkamą visų konservuotų žolinių pašarų gamybą. „Auksinė ganiavos taisyklė – geriau pradėti ganyti per anksti, negu per vėlai. Pradėjus vėliau, žolė sparčiau auga, greičiau sensta, lieka liekanų, atsiranda vis daugiau problemų. Anksčiau ganiavos pradžios indikatorius buvo kiaulpienių žydėjimas. Dabar svarbiausia – žolės aukštis, kad būtų ką gyvuliams ėsti“, - paaiškino pranešėjas.

Norint kokybiškų pašarų, pirmą žolę reikia pjauti gegužę. Kai normali vegetacija, oro temperatūra, žolynai patręšti, kai yra drėgmės, pietų Lietuvos ūkiuose žoliapjūtė, anot docento, yra prasidėjusi ir gegužės 16-18 d. Iš senos žolės pagaminti pašarai pieninėms karvėms nėra tinkami, todėl žolė turi būti nupjauta iki plaukėjimo.

Žolių ūkio tvarkymas yra menas

„Reikia labai gerai pažinti žolynus, žinoti jų savybes ir sugebėti jomis pasinaudoti. Dar niekas nėra geriau pasakęs už Škotijos profesorių J. Freimą - žolių ūkio tvarkymas yra menas, ir kuris pirmas tai supras, turės didelį pranašumą prieš kitus, - sakė E. Klimas, pridūręs, kad žalienos yra instrumentas, kuriuo reikia mokėti naudotis: - Jūsų, konsultantų, specialistų didžiausias veiklos laukas – padėti ūkininkams geriau susiorientuoti konkrečioje situacijoje, pardedant nuo lauko, dirvožemio, agrocheminių rodiklių įvertinimo, žolių savybių išaiškinimo, tinkamo mišinio būtent tai žemei ir tam ūkiui parinkimo ir pritaikymo, ir tai yra gana sunku.“

Docentas sako dažnai sulaukiantis prašymo pasakyti „gerą žolių mišinio receptą“. Tačiau nežinodamas ūkio situacijos, konkretaus recepto jis negali pasakyti, bet pasako taisykles ir principus, kaip sudaromas žolių mišinys, kaip pasirenkami komponentai, o tada, pasinaudojus tomis žiniomis, ūkininkas jau gali dirbti pats. 

Sėtinis žolynas, tvirtina E. Klimas, palyginti su ekstensyviu yra 2,5-3 kartus pranašesnis. „Pasiūlau atsirinkti blogiausią hektarą, padaryti jame viską pagal taisykles ir tas hektaras dirbs kaip 1,5, kaip 2, o laikui bėgant – kaip 3 hektarai“, - neabejoja specialistas.

Sudarius tinkamą ankštinių ir varpinių žolių mišinį, galima užtikrinti, kad žalioje masėje, ar tą žolę karvės ės ganykloje, ar iš jos bus gaminami konservuoti pašarai, galima užtikrinti optimalų žalių baltymų kiekį. Tai visaverčių pašarų rodiklis, ir tokiu atveju gyvuliams nereikia papildomai brangių pirkti baltyminių priedų. „Dar viena klaida: išgirdę, kad žolynai prasti, kai kas sako, kad karvėms sėja žirnių. Bet juk kiekvieno žirnių kilogramo kaina įeina į pieno savikainą. Sako, kad jų nepirko, bet juk ir nepardavė, nors nuomojo žemę, sėjo, tręšė, kūlė, džiovino, sumalė ir atidavė karvėms. Ir visos šitos išlaidos eina į pieno savikainą. Taigi, ir savame ūkyje užauginti žirniai didina pieno savikainą“, - aiškino E. Klimas.  

Jis teigia, kad sėtinių žalienų biomasė, jos kiekis ir kokybė gali lenktyniauti su kukurūzų silosu ir visada bus pranašesnė, nes kukurūzai tampa naudingi, kai jų žaliosios biomasės derlingumas yra bent 60 ar daugiau tonų. Be to, kukurūzus reikia kasmet sėti, jie reiklūs dirvožemiui, juos mėgsta šernai: „Kukurūzų silose problemos dvi – rūgštingumas, didėja raciono pH, ir baltymų jame niekada nebus daugiau kaip 9 proc., vadinasi, užprogramuotas baltymų deficitas. Išeitis – traiškyti kukurūzų grūdai, bet ne silosas.“  

Jis pateikė vokiečių mokslininkų skaičiavimus, kad produktyvias karves šeriant vien labai kokybiškais žoliniais pašarais (optimalaus baltymingumo, aukštos energinės vertės, optimalaus virškinamumo), iš karvės galima melžti 8 tūkst. l pieno per metus ir tokio pieno savikaina yra mažesnė.

„Už gerus žolinius pašarus sąžiningai atidirba ir mėsiniai galvijai. Viename Kelmės r. mėsinių galvijų ūkyje įrengėme žolynus pagal visas taisykles, kurie tinka ir pieninėms karvėms, ūkininkas iš jų pradėjo gaminti šienainį. Jautukų paros priesvoris nuo kilogramo padidėjo iki dviejų“, - džiaugėsi darbo rezultatais docentas. 

Naujo sėtinio žolyno žaliosios biomasės metinis derlius palankiomis sąlygomis gali siekti iki 70 t ha^-1 tai prilygsta gausiam kukurūzų derliui. Pirmos pjūties rekordas, E. Klimo karjeroje, buvo 35 t/ha, bet normaliomis sąlygomis įprastas rezultatas yra 20-25 t/ha. „Ėsdamos tokią žolę ir mūsų karvės gali duoti 7 tūkst. l pieno per laktaciją be jokių papildomų koncentruotųjų pašarų. O jeigu duosime ir jų, gausime ir europinį primilžį“, - reziumavo lektorius.

Kodėl blogų žolynų yra daug daugiau negu gerų? Priežasčių, anot jo, labai daug: „Pasirenkant žolyną nėra vieningų kriterijų. Ūkininkai kartais žiūri pigesnių žolių, nežiūri sėklų kilmės, o įvežtinių, ypač iš šiltesnių kraštų, būna lepių veislių, nors jos tikrai nėra blogos. Niuansų, dėl kurių žolynai nepateisina lūkesčių, išretėja, daug. Tuomet plinta menkavertės žolės, piktžolės.“

Dirvožemis rūgštėja, bet daugeliui ūkininkų jo kalkinimas, kaip pastebėjo docentas, tapęs sunkia prievole, nors tai būtinas ūkinis darbas. Sename žolyne jis pataria nekreipti dėmesio nei į kiaulpienes, nei į varputį ar šunažoles – naikinti jų nėra prasmės, nes jeigu blogas žolynas tapo truputį daugiau blogas, esmės nekeičia. Bet rengiant naują žolyną jas reikia išnaikinti.

Sėtinis žolynas turi duoti 50-70 t žaliosios masės derlių per 3-4 pjūtis. Produktyvų žolyną turi sudaryti ankštinių (40 proc.) ir varpinių (60 proc.) žolių mišinys. 1 proc. ankštinių žolių žolyne prilygsta 3 kg biologinio azoto/ha, o tai yra 10 kg salietros.   

„Logika rūsti, bet paprasta: sukaupei į tranšėjas žalienose išaugintą maksimalų maisto medžiagų kiekį - žiemą gyvensi turtingai. Pražydinai žolę – žiemą atidaręs ritinį jame rasi tik tai, ką sudėjai“, - vaizdingai kalbėjo E. Klimas. Taigi, tik tinkamai įsirengus produktyvias žalienas, teisingai organizuojant ganiavą, tinkamai ir sparčiai užkonservavus žolę žiemai galima tikėtis didelio ir stabilaus primilžio bei galvijų priesvorio.

MŪ inf.