Akademija (Kauno r.) Ribotos karjeros galimybės, paslaugų trūkumas ir kiti veiksniai stabdo jaunus žmones grįžti į regionus. Ką apie tai sako ekspertai?

Jau šeštą kartą vykstantis renginys „Regionų ateities forumas 2026: Sumanus transformacijų valdymas“ VDU Žemės ūkio akademijoje subūrė savivaldos, verslo, mokslo atstovus diskusijai apie regionų raidą ir sprendimus, veikiančius realiomis sąlygomis.

Renginyje daug dėmesio skirta ne tik augimo galimybėms, bet ir prioritetų pasirinkimui, regionų gyvybingumo išsaugojimui. Diskutuota lyderystės, bendruomenės ir socialinio kapitalo temomis, atkreiptas dėmesys į jaunimo ir kartų kaitos svarbą.

Paskutinėje renginio dalyje „Jaunimas, kartų kaita ir regionai 2040“ pranešimus pristatė VDU Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros profesorė dr. Vilma Atkočiūnienė ir VDU ŽŪA absolventė, visuomeninkė Toma Karvelytė-Janulionienė.

Profesorė pristatė Žemės ūkio ministerijos užsakytą tyrimą „Kartų kaita ar kartų pertrauka? Nuo paramos jaunimui prie gyvenimo sistemos kūrimo regionuose iki 2040 m.“.

„Neturime šimtaprocentinės kartų kaitos, bet turime pertrauką – kartų kaita yra ir bus natūrali transformacija“, – sakė prof. dr. V. Atkočiūnienė. Pasak jos, problema yra ne jaunimo motyvacija, bet sisteminis sąlygų trūkumas.

Profesorės teigimu, jaunų žmonių apsisprendimą gyventi ir dirbti regionuose lemia daugelis veiksnių. Pagrindinis – galimybė įsikurti netoli miesto, kur būtų lengvai pasiekiami kultūros centrai, sveikatos paslaugos, mokyklinis ugdymas.

VDU ŽŪA absolventė T. Karvelytė-Janulionienė teigia, kad ribotos karjeros galimybės, viešųjų paslaugų trūkumas, socialinio ir kultūrinio gyvenimo stoka stabdo jaunimą grįžti į regionus.

Nepaisant šių abejonių, žemės ūkis išlieka patraukli verslo sritis, tačiau jauni žmonės labiau domisi ne tradiciniu intensyviu ūkininkavimu, bet darbu su gyvūnais. Tarp patraukliausių veiklų minimas mišrus ūkininkavimas, gamtinė žemdirbystė ir ekologinis ūkininkavimas.

Apibendrindama tyrimo rezultatus, prof. dr. V. Atkočiūnienė teigė, kad nuo paramos jaunimui reikia pereiti prie gyvenimo sistemos kūrimo regionuose. Ji įvardijo penkis prioritetus: finansinio prieinamumo, ekonominio ir socialinio saugumo didinimą; žemės prieinamumo ir ūkių perdavimo užtikrinimą; integruotų kompetencijų plėtrą ir Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos (ŽŪŽIS) transformaciją; kaimo ir žemės ūkio įvaizdžio transformaciją ir profesinio patrauklumo stiprinimą; veikiančios gyvenimo sistemos jaunam žmogui ir šeimai kūrimą ir kompleksinį regionų gyvybingumo stiprinimą.

Buvo atkreiptas dėmesys, kad vienas pagrindinių iššūkių – žemės prieinamumas. „Jeigu tėvai nebuvo ūkininkai ir žmogus nepaveldėjo žemės ūkio naudmenų, dažniausiai yra labai brangu arba net neįmanoma nupirkti“, – pabrėžė profesorė.

Diskusijoje akcentuota savivaldos įsitraukimo svarba, konsultacinės pagalbos prieinamumas. Tačiau vien to neužtenka. „Žmogui svarbiausia atrasti veiklą, kurią jis nori daryti. Pirmas klausimas, renkantis regioną – ar turėsiu galimybę užsiimti mėgstamu darbu, veikla ar verslu?“, – savo mintimis dalijosi diskusijos dalyvė, Biržų r. ūkininkė Oksana Žadeikaitė.

Vis dėlto dalyviai sutarė, kad kartų kaita įvyks. Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkė Eglė Juozapavičienė teigė, kad svarbiausia užtikrinti sklandų procesą. 

„Jaunimas perims gebėjimus pagal savo norus, įsivaizdavimą – ciklas tikrai nenutrūks. Jeigu užtikrinsime, kad jaunimas įsitrauktų, viskas bus gerai“, – diskusiją apibendrino E. Juozapavičienė.