Dotnuva. Maždaug prieš 10 tūkstančių metų žmonės pradėjo dirbti žemę, išmoko užsiauginti maisto ir tai turėjo milžinišką postūmį žmonijos progresui, nes laukiniai žmonės virto civilizuota visuomene. Kokia žemės ūkio reikšmė yra šiandien ir kokia bus rytoj?

Apie tai parodos „Agrovizija“ metu svarstyta diskusijų forume „Iššūkiai, patirtis, sprendimai – ateities žemės ūkis“. Skirtingų sričių ekspertai išsakė savo nuomones apie tai, kur link eina žemės ūkis ir ar galima kaip nors keisti jo kryptį.

Žemės ūkis ir šiais laikais yra pagrindinis maisto gamintojas, tačiau vis mažesnė visuomenės dalis dirba žemės ūkyje, o jam keliami vis didesni iššūkiai – reikia išmaitinti sparčiai augančią žmonijos populiaciją ir kartu užtikrinti maisto produktų kokybę.

Gal sparčiai modernėjančios technologijos ir vis našesnė technika apskritai iki minimumo sumažins darbo rankų poreikį? Gal išliks tik skaitmenines technologijas naudojantys stambūs ūkiai?

Diskusijų forumas „Iššūkiai, patirtis, sprendimai – ateities žemės ūkis“ vyko antrąją „Agrovizijos“ dieną „Corteva Agriscience“ diskusijų terasoje ir sulaukė nemažo susidomėjimo

Diskusijos moderatorius žurnalistas Aurimas Perednis prisiminė savo senelio žodžius: „Apie praeitį neverta diskutuoti, nes jos nepakeisi. O štai apie ateitį diskusijos gali būti naudingos. Juolab, kad kiekviena problema yra ir galimybė“.

Valstybinės augalininkystės tarnybos direktorius Sergejus Fedotovas pastebėjo, kad nors ūkiai stambėja ir darosi vis modernesni, jaučiamas ir atvirkščias judėjimas – didžiuosiuose miestuose, pvz. Seule, žmonės skatinami auginti daržoves balkonuose, parkuose. Kitaip tariant, didmiesčių gyventojai raginami neprarasti ryšio su žeme, domėtis žemdirbyste ir suvokti, iš kur atsiranda ant stalo maisto produktai.

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius priminė, kad bendroji žemės ūkio politika buvo vienas pirmiausiai sprendžiamų klausimų susikūrus Europos Sąjungai.

„Dabartiniame pasiūlyme ateinančiam laikotarpiui žemės ūkiui numatyti skirti 365 mlrd. eurų – tai sudaro apie trečdalį viso ES biudžeto“, – įspūdingus skaičius įvardijo A. Pranckevičius ir pridūrė, kad vis daugiau lėšų numatoma skirti skaitmeniniam ūkininkavimui remti, klimato pokyčius lemiantiems veiksniams valdyti, net 10 mlrd. eurų numatyta moksliniams tyrimams ir inovacijoms.

Europos valdančiose institucijose pastaruoju metu daugiausia balsų laimi žalieji ir liberalai. Jauni žmonės yra aktyvūs ir pilietiški, jaunajai kartai klimato kaitos ir ekologijos klausimai yra labai svarbūs. „Visi pritarė sprendimui uždrausti vienkartinį plastiką, nes tai yra šiukšlių pagrindas. Kai žemės ūkio verslas pajus, kad yra patrauklu rinktis ekologinius sprendimus, tada ir įvyks pokyčiai“, – įsitikinęs A. Pranckevičius. Pasak jo, žiedinė ekonomika atveria visai kitas duris, o Lietuva jau dabar yra lyderiaujanti šalis Europoje pagal atliekų panaudojimą. Vien ko verta pavyzdinė taromatų sistema – per ją jau surinkta 2 mlrd. plastikinių butelių.

„Turime stiprų mokslinį potencialą, kantrius ir darbščius ūkininkus. Tai daug žadantis derinys“, – optimistiškai ateitį linkęs matyti Arnoldas Pranckevičius

Kompanijos „Corteva Agriscience“ generalinis direktorius Larsas Dinesenas (Lars Dinesen) pastebėjo, kad pagrindinis žemės ūkio laukiantis iššūkis yra toks, jog iš jo labai daug tikimasi sprendžiant klimato kaitos problemas.

Reikalavimai žemdirbiams vis didėja, kartu tai verčia agrochemijos įmones kurti naujus produktus, kurie būtų efektyvūs, kokybiški ir atitiktų ir patenkintų plačiosios visuomenės lūkesčius dėl saugumo aplinkai ir žmonių sveikatai. Tai reikalauja milžiniškų investicijų – skaičiuojama, kad vieno naujo cheminio augalų apsaugos produktų sukūrimas gali kainuoti iki 300 mln. eurų. Larsas Dinesenas ragino: „Drąsiau imkimės iniciatyvos, sakykime, ką galime pasiūlyti, o ne atiduokime mikrofoną žaliesiems“.

LAAA direktorė Zita Varanavičienė pastebėjo, kad ne visada galima leisti spręsti miniai, nes ji ne visada teisinga – ši įžvalga aiški dar nuo Biblijos laikų. Be to, apie augalų apsaugos produktus sunku diskutuoti su žmonėmis, kurių chemijos žinios baigiasi ties 8 klase

Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė Zita Varanavičienė atkreipė dėmesį, kad šiais laikais praktiškai sunku būtų rasti vietą, kur nebūtų kalbama apie klimato kaitą, o žemdirbiams ši tema aktuali tiesiogiai. Kraštutiniai žaliųjų judėjimo atstovai agituoja, kad pirmiausia keistųsi žemės ūkis. „Tačiau pradėkime kiekvienas nuo savęs. Atsakykime į paprastus klausimus: ar skaidau lėktuvais, ar mano automobilis taršus, ar patalpos kondicionuojamos? Gal verta bent jau persėsti iš automobilio į visuomeninį transportą?“, – susimąstyti kvietė Z. Varanavičienė.

Ji taip pat sakė, kad negalima visko vertinti tik juoda ar tik balta spalva – logiškiausia būtų ieškoti auksinio vidurio kelio. Požiūris į augalų apsaugos produktų naudojimą turi būti toks pat atsakingas kaip ir į vaistų naudojimą žmonių gydymui – tiksliai parinkti produktai tiksliomis dozėmis.

Apginamąjį žodį roundapui tarė „Salvum Satus Consulting“ konsultantė Aušra Beniulienė: „ES šalyse augalų apsaugos produktams keliami labai griežti reikalavimai. Sakykite, jei produktas atitinka visus reikalavimus, bet jo registracija pratęsiama su dideliais vargais – ar blogai yra su produktu, ar su ES, kuri krito po populistų kojomis?“

LAMMC direktorius Gintaras Brazauskas priminė seną tiesą: mitybos poreikių tenkinimas yra esminis. Po 30 metų žemės ūkiui reikės papildomai išmaitinti 2 mlrd. žmonių, todėl maisto gamyba turi tapti intensyvesnė. „Maisto ateityje, tikėtina, trūks, todėl turime nepavėluoti į tą traukinį“, – apie tai, kad mūsų šalies agrarinis sektorius neturėtų mažėti įspėjo G. Brazauskas. Kartu jis ragino nustoti kritikuoti ir demonizuoti vieniems kitus, o geriau ieškoti būdų, kaip protingai išnaudoti turimų išteklių potencialą.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė siūlė ieškoti būdų, kaip žemdirbiams uždirbti daugiau iš to, ką jie daro. „Kiekviena atlieka gali pavirsti ištekliu. Tai leidžia sugeneruoti naujas galimybes sukurti didesnę pridėtinę vertę“, – sakė R. Melnikienė.

Ji atkreipė dėmesį į patį vertės suvokimą – kol vartotojas nesumoka pinigų, tol produkto vertės nėra. O vartotojų prioritetai keičiasi – atsiranda išskirtinių, sveikų, skanių maisto produktų poreikis, todėl specializuoti, diversifikuoti ūkiai turėtų rasti savo nišas. Ir visai nesvarbu koks ūkio dydis – svarbu, ar jo gaminamas produktas randa kelią pas pirkėją. Tarkime plėtojantis avininkystės sektoriui, mums tiesiog būtina rasti būdus, kaip pelningai panaudoti avių vilną ir kailį.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorės Rasos Melnikienės įsitikinimu, negali stambūs ūkiai „suvalgyti“ smulkiųjų, nes visada geriau būti šeimininku, negu samdomu darbuotoju. Jai pritarė Raseinių r. ūkininkas Alfredas Bardauskas

Raseinių r. ūkininkas Alfredas Bardauskas sakė, kad pirmiausia jis norėtų apginti ūkininkus. „Visi tik ir kalba, kad mes purškiame be saiko. Tačiau iš tiesų reikia įvertinti, kaip mes pasikeitėme nuo Nepriklausomybės pradžios, kaip atsinaujino mūsų technikos parkas, kaip sumažinome taršą, kokius brangius ir inovatyvius naudojame augalų apsaugos produktus.

Deja, valdžia labiau mėgsta klausyti radikalių žaliųjų, negu savo šalies ūkininkų. Mokslininkai daro savo darbus, ūkininkai stengiasi nuo jų neatsilikti, o politikai tarsi nemato viso to“, – su nuoskauda kalbėjo A. Bardauskas. Jis pridūrė, kad žemdirbiai yra pasirengę bet kokiam technologiniam šuoliui, bet tai turi savo kainą, ir ji yra nemaža.

Į diskusiją įsijungęs Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas, Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas Z. Dabkevičius pastebėjo, kad visai įdomu pažiūrėti Rumšiškių liaudies buities muziejuje, kaip žolė pjaunama dalgiais ar spragilais kuliami javai, tačiau nė vienas tikriausiai nenorėtų taip sunkiai dirbti šiais laikais.

„Pritariu Rasai Melnikienei – mums reikia įvairių dydžių ūkių. Gal apskritai nevertėtų jokiomis priemonėmis jų dydžio reguliuoti?“, – iškėlė klausimą Z. Dabkevičius ir pridūrė, kad didžiausias viltis jis sieja su tausojančiąja žemdirbyste.

Garsus LAMMC Žemdirbystės instituto javų selekcininkas Vytautas Ruzgas pateikė iškalbingą faktą: „Vienam kepaliukui duonos užauginti anksčiau reikėjo 18 kvadratinių metrų, o dabar – tik 1,5 kvadratinio metro javų ploto. Atgal tikrai negrįšime“

MŪ inf.