Kaunas. Kaip miške savo vietą turi ir galingi medžiai, ir mažesni krūmai, ir pažeme besidriekiančios samanos, taip ir kiekvienoje šalyje turi būti surasta vietos įvairaus dydžio ūkiams – nuo stambiausio iki smulkiausio.

Tokiu Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Andriejaus Stančiko pasakytu palyginimu prasidėjo tarptautinė mokslinė konferencija „Tvarus mažų ūkių vystymasis“, kurioje pranešimus skaitė Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos, Moldavijos, Čekijos, Turkijos atstovai. Visus juos vienijo ta pati idėja – kaip stiprinti smulkiuosius ūkius, užtikrinti jų išlikimą ir plėtrą, didinti jų indėlį į bendras šalių ekonomikas.

„Bendra problema – kad jauni žmonės nelabai nori imtis ūkininkavimo, smulkius ūkius perima stambūs ūkiai, ir tos tendencijos įgauna pagreitį. Reikia ieškoti atsakymų į klausimą, ką daryti, kad smulkusis verslas galėtų oriai išgyventi dabartinėje mūsų aplinkoje. Trūksta politinių susitarimų, kad smulkusis ūkis būtų patrauklus, kad galėtų užsidirbti ir išsilaikyti. Visiems turi užtekti vietos po saule“, – kalbėjo KRK pirmininkas A. Stančikas.

VDU Žemės ūkio akademijos kancleris Antanas Maziliauskas pabrėžė inovacijų svarbą – ūkininkaujant išmaniai ir šiuolaikiškai, galima ir iš kelių hektarų žemės sugeneruoti nemažas pajamas.

„Nesvarbu, kiek žemės turite, svarbiau – ar norite tapti moderniu ūkininku. Su inovacijomis galima labai daug pasiekti ir tapti sėkmingu verslininku turint 3-5 ha. Siųskite vaikus pas mus mokytis ir jie taps versliais ūkininkais“, – žadėjo A. Maziliauskas.

Juntama stambėjimo tendencija

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus pabrėžė, kad smulkūs ūkiai – kaimo gyvybingumo garantas. Pagal statistiką, Europos Sąjungoje net 19 ūkių iš 20 yra šeimos ūkiai, o daugiau kaip trys ketvirtadaliai ES ūkių yra mažesni negu 10 ha.

Pagal ūkių pajamas ES yra 4,4 mln. labai mažų ir 3,1 mln. mažų ūkių , o drauge jie sudaro 69 proc. visų ūkių. Pastarąjį dešimtmetį ES kasmet mažėja ūkių skaičius, nors bendras žemės plotas nekinta – taigi, aiškios ūkių stambėjimo tendencijos.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas A. Stančikas pastebėjo, kad politikų pareiga užtikrinti, jog smulkūs ūkiai rastų savo vietą po saule

Lietuvoje iki 10 ha turi 114 350 ūkių, o daugiau kaip 100 ha valdo 4 537 ūkiai. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, smulkiu ūkiu Lietuvoje (VED iki 8 000 EUR) gali būti laikomas ūkis, turintis 1,14 ha braškių arba 3,24 ha bulvių, arba 15 ha, dvi pienines karves, vieną telyčią ir vieną buliuką, arba 16 ha, 6 mėsines karves ir 4 buliukus.

Smulkūs ūkiai Lietuvoje remiami pagal Kaimo plėtros programos priemones „Parama smulkiesiems ūkiams“(iki 15 000 eurų, 100 proc. paramos intensyvumas), „Parama smulkių ūkių subjektų bendradarbiavimui“ (iki 90 000 eurų, paramos intensyvumas nuo 60 iki 100 proc.), „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“ (iki 120 000 eurų, intensyvumas 60 proc.).

Smulkiems ūkiams palanki ir bazinių išmokų perskirstymo schema (iki 30 pirmųjų hektarų) bei supaprastinta smulkiųjų ūkininkų paramos schema (iki 1 250 eurų per metus).

Konferencijos organizacinio komiteto pirmininkė, VDU prof. Vlada Vitunskienė sakė, kad smulkių ūkių gausą mūsų šalyje lėmė istorinės aplinkybės ir politiniai sprendimai

Profesorė Vlada Vitunskienė pastebėjo, kad mažo ūkio apibrėžimas yra komplikuotas. Slenkstinės ribos mažam ūkiui nustatymas labai priklauso nuo geografinio konteksto, nes ūkių dydžių pasiskirstymas įvairiose Europos, taip pat ir pasaulio šalyse yra labai nevienodas.

„Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse nėra visuotinai priimto mažo ūkio arba smulkiojo gamintojo ar ūkininko apibrėžimo. Terminas „mažas ūkis“ vartojamas sinonimiškai su terminais pragyvenimo ūkis, pusiau natūrinis ūkis, nekomercinis ūkis, ribotų išteklių ūkis ir kt.“, – sakė V. Vitunskienė.

Didelę labai mažų ūkių gausą mūsų šalyje nulėmė istoriniai veiksniai. Pirmiausiai šimtmetinės kaimo šeimų gyvenimo tradicijos – Lietuvoje 1990 m. pradžioje buvo 464 000 gyventojų ūkių, kurių vidutinis dydis siekė vos 0,64 ha ir jie dirbo 6,4 proc. visos žemės ūkyje naudojamos žemės.

Du mūsų laikų Seimo sprendimai taip pat lėmė mažų ūkių gausą: tai 1990 m. priimtas nutarimas dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo iki 2–3 ha ir 1991 m. priimtas sprendimas dėl žemės nuosavybės teisių atstatymo ir žemės grąžinimo buvusiems savininkams iki 1940 m. liepos 22 d. Taip susiformavo daug smulkių ūkių, kurie savo jėgomis bandė laviruoti laisvoje rinkoje.

Partnerystės privalumai

Vienas iš realiausių būdų išsilaikyti mažiems ūkiams rinkoje – kooperuotis. Kaišiadorių rajono ūkininkas Saulius Stirna konferencijoje skaitė pranešimą apie mažų ir didelių ūkių partnerystę per kooperaciją, pateikdamas žemės ūkio kooperatyvo „Jukagros“ pavyzdį.

ŽŪK „Jukagra“ susikūrė šių metų vasario pradžioje ir sujungė Jonavos, Ukmergės ir Kaišiadorių rajonų ūkininkus. Kooperatyvas turi 28 narius, bendras ūkių dirbamos žemės plotas sudaro 4 800 ha. Vidutinis ūkio dydis – 170 ha. Mažiausias kooperatyvo narys valdo 30 ha ūkį, didžiausias – 430 ha.

Pagrindinė veikla – naujų rinkų paieška, grūdų supirkimas, žaliavų pirkimas, mokymai, švietėjiška veikla – gerosios patirties perdavimas. Ateityje planuojama veiklą plėsti ir turima ambicingų planų: galvojama apie produkcijos perdirbimą, gyvulininkystės produkcijos supirkimą, technikos pirkimą ir bendrą jos naudojimą.

Kaišiadorių r. ūkininkas Saulius Stirna pristatė žemės ūkio kooperatyvo „Jukagros“ veiklą

Pasak S. Stirnos, kooperacijos privalumai yra akivaizdūs. Tai – palankesnės užaugintos produkcijos supirkimo ir ūkininkavimui reikalingų priemonių (augalų apsaugos produktų, trąšų, kuro) įsigijimo kainos, paprastesnė logistikos grandinė, galimybės turėti profesionalius nepriklausomus konsultantus, papildomi pirmumo balai valstybės paramai gauti.

Jei tiek privalumų, tai kodėl kooperatyvų steigimas mūsų šalyje vangus? S. Stirna kaip didžiausius kooperacijos stabdžius įvardija žemės ūkio politikos nestabilumą, nepalankų įmonių požiūrį į kooperatyvus, ūkininkų baimę dirbti kartu, iniciatyvumo stoką ir kompetentingų vadovų trūkumą.

Lenkijoje – milijonas mažų ūkių

Smulkių ūkių gausu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Visada įdomu pasidairyti, kaip sekasi mūsų kaimynams. Lenkija užima 7 vietą ES pagal žemės ūkio produkcijos kiekį, o žemės ūkio dalis bendrajame vidaus produkte sudaro 2,4 proc.

Ūkių, kurių plotas ne didesnis kaip 10 ha, Lenkijoje yra apie vieną milijoną, tai – trys ketvirtadaliai visų ūkių. Beje, nuo 2005 m. šis skaičius sumažėjo daugiau negu dvigubai (tuomet buvo beveik 2,5 mln. ūkių iki 10 ha). Pastebima tendencija, kad mažėja ekonomiškai silpniausių ūkių skaičius.

Nors mažų ūkių yra labai daug, jie naudoja mažiau negu 28 proc. žemės ūkio naudmenų. Pastebima, kad smulkūs ūkiai paprastai yra mažiau susiję su rinka, tačiau dažniau naudoja trumpo pardavimo kanalus.

Profesorius iš Lenkijos Sebastianas Stempienis (Sebastian Stȩpien) pastebėjo, kad šioje šalyje mažus ūkius, dažniau negu didelius, valdo vyresnio amžiaus žmonės

Tikslaus apibūdinimo, koks ūkis laikomas mažu Lenkijoje, nėra. Dažniausiai taikomi kriterijai – ūkio dydis (5–10 ha žemės ūkio naudmenų), standartinė produkcija (8–15 tūkst. SP), metinis darbuotojų skaičius (0,5–2 žmonės), oficialus tiesioginės paramos kriterijus – 1 250 eurų.

Kokia Lenkijos nacionalinė politika mažų ūkių atžvilgiu? Vykdoma speciali akcija „Mažų ūkių pertvarkymas“, pradėta pagal KPP 2014–2020 m. Pagalba skiriama ūkiui, kurio ekonominis dydis iki 6 000 eurų SP, lėšos skiriamos žemės ūkio produktų gamybos restruktūrizavimui, pardavimui ar perdirbimui).

Taip pat skatinama veiklos diversifikacija (numatytos lėšos ne žemės ūkio veiklai pradėti), mokama speciali išmoka ūkiams, kurie visam laikui perduoda savo ūkį kitam ūkininkui (o perėmėjas savo ruožtu įsipareigoja ne mažiau kaip 5 metus vykdyti žemės ūkio veiklą).

Serbijoje dominuoja ūkiai iki 5 ha

Pagal žemės ūkio naudmenų plotą Serbijoje dominuoja ūkiai, kurių plotas ne didesnis kaip 5 ha, o vidutinis ekonominis dydis (standartinė produkcija) yra 5 tūkst. eurų – būtent tokie ir yra laikomi mažais ūkiais. Nors tokių ūkių skaičius labai didelis, jų dalis ekonomikoje maža ir jų potencialias nėra iki galo išnaudojamas.

Statistika rodo, kad iki 5 ha žemės turintys ūkiai sudaro net 77,4 proc. visų ūkių, bet dirba tik ketvirtadalį (25 proc.) iš viso 3,4 mln. ha naudojamo žemės ūkio naudmenų ploto. Dideli ūkiai (valdantys daugiau kaip 20 ha) sudaro tik 3,1 proc. visų ūkių, bet valdo 44,2 proc. žemės ūkio naudmenų.

Vidutiniai ūkiais Serbijoje laikomi ūkiai nuo 5 iki 20 ha, jie sudaro penktadalį visų ūkių bei valdo 30,8 proc. ploto.

Kone pusės (45,7 proc.) visų Serbijos ūkių ekonominis dydis (pagal standartinę žemės ūkio produkciją) nesiekia 2 000 eurų. Tik 0,3 proc. visų ūkių pasiekia 100 000 eurų ekonominį dydį. Serbijos nacionalinė politika kol kas neapibrėžia aiškių pagalbos mažiems ūkiams priemonių.

Konferencija vyko parodos „Inno panorama“ metu. Renginį organizavo VDU Žemės ūkio akademija kartu su Lenkijos nacionaline akademinių mainų agentūra (NAWA). Konferencijos tikslas – pristatyti mažų ūkių tvaraus vystymosi Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir Moldavijoje pirminius projekto rezultatus. Projektas vadinasi „Mažų ūkių vaidmuo, siekiant tvaraus žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus vystymosi Vidurio ir Rytų Europos šalyse“, jo trukmė – dveji metai (2019–2020 m.).

MŪ inf.