Akademija (Kėdainių r.). „Mikotoksinai pašaruose be pėdsakų nepraeina“, – ūkininkams teigė gyvulininkystės ekspertas, veterinarijos gydytojas Vytas Gudaitis.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro organizuojamame nuotoliniame seminare „Žoliniai pašarai gyvulininkystės ūkiuose: nuo žolynų iki šėrimo stalo“ aptarta, kokius žolynus kokiuose dirvožemiuose geriausia sėti dabartinėmis klimato sąlygomis, kaip užtikrinti pašarų kokybę.

Apie mikotoksinus rašoma ir kalbama daug, tačiau problema nemažėja. Todėl LŽŪKT gyvulininkystės ekspertas V. Gudaitis dar kartą ūkininkams pasakojo apie pašaruose randamų mikotoksinų – pelėsinių grybų toksiškų junginių – daromą žalą gyvulių sveikatingumui ir produktyvumui.

„Nyderlandų mokslininkai pastebėjo, kad mikotoksinai „pavogia“ apie 25–30 proc. gyvulio genetinio potencialo. Jeigu karvė galėtų duoti 40 l pieno per dieną, tai dėl užkrėstų pašarų gali būti primelžiama apie 10 l mažiau, – kalbėjo LŽŪKT ekspertas. – Mikotoksinai kelia didelę riziką gyvulių sveikatingumui ir kenkia visam organizmui.“

Jie dažnai būna atsakingi už daugybę nenustatytų gyvulio sveikatos problemų. Atrajotojai, anot V. Gudaičio, geba apsisaugoti nuo tam tikrų mikotoksinų – prieskrandžio bakterijos kai kuriuos sugeba nukenksminti. Bet kad veiktų visas mechanizmas, prieskrandyje turi būti atitinkamas kiekis mikroorganizmų, gyvuliai turi nesirgti medžiagų apykaitos ligomis.

„Labai svarbu ir tai, kiek užkrėsti pašarai mikotoksinais, kiek gyvuliai suėdė. Jeigu šersime tik tokiu pašaru, joks organizmas ilgai neišlaikys“, – perspėjo V. Gudaitis.

Visi mikotoksinai silpnina gyvulio imuninę sistemą. Melžiamų karvių mikotoksikozė gali būti įvairi ir sunkiai diagnozuojama.

„Bendri pastebėjimai: sumažėjęs ėdimas (bet tai gali būti ir dėl kitų priežasčių), viduriavimas, suprastėjęs vaisingumas, didesnis embrionų mirtingumas, nuovalų susilaikymas, blogesnė pieno kokybė, padidėjęs somatinių ląstelių kiekis ir pan. – mikotoksinai gali daryti žalą bet kuriai organizmo sistemai. O žalos dydis labai priklauso nuo mikotoksinų rūšies ir jų koncentracijos“, – kalbėjo ekspertas.

Jis sakė nežinąs nė vieno ūkio, kuriame nebūtų mikotoksinų ir tam nereikėtų naudoti priemonių.

Labiausiai paplitusi ir ištirta mikotoksinų grupė – aflatoksinai. Anksčiau galvota, kad tai šilto ir drėgno klimato sąlygomis besivystantis ir augantis toksinas, bet jų jau labai daug yra ir Lietuvoje.

Pašaruose yra pagrindinės aflatoksinų formos B1, B2, G1, G2, M1. Labiausiai paplitęs ir toksiškiausias aflatoksinas B1 vertinamas kaip stipriausias natūraliai susidarantis kancerogenas. Jis pereina ir į pieną.   

Kita mikotoksinų grupė – fuzariotoksinai, dažniausiai iš jų sutinkamas zearalenonas. Sąlygos jam veistis – drėgmė, dažna oro kaita, temperatūros skirtumai. Šie mikotoksinai paplitę gana plačiai ir sukelia įvairių gyvulių sveikatos sutrikimų, abortų, jam ypač jautrios kiaulės.

Ohratoksinų grupės toksinams, kurių taip pat yra pašaruose, jautresni vyriškos lyties gyvuliai. Šie toksinai gali sukelti piktybinius kepenų pakitimus, jais apsinuodiję veršeliai gimsta negyvybingi.

„Kovojant su mikotoksikozėmis, mums, veterinarams, būna sunku taikyti gydomąsias terapines procedūras, nes jeigu gyvuliai, jaučiantys negalavimus, ėda užkrėstus pašarus, vaistai neveikia. Pirmiausia reikia pašalinti priežastį – nešerti tokiais pašarais“, – teigė V. Gudaitis.

Mikotoksikozės labai veikia prieskrandį, daugelis toksinų turi įtakos pieno kiekiui ir kokybei – tai vienas svarbiausių požymių, leidžiantis įtarti apsinuodijimą mikotoksinais. Taip pat ir daugiau šlubavimo atvejų ūkyje leidžia įtarti mikotoksikozę.

„Mikotoksinai piene – problema, apie kurią dar garsiai Lietuvoje nekalbama, nors pasaulyje ji sulaukia vis daugiau dėmesio. Aflatoksinas M1 išsiskiria su karvių pienu ir, suėdus užkrėsto pašaro, gali jame išlikti 3–4 dienas. Prieš keletą metų VĮ „Pieno tyrimai“ darė tyrimus, bandant išsiaiškinti, kiek pieno yra užkrėsta aflatoksinu M1. Didelių problemų dar nebuvo, tačiau kai kuriuose ūkiuose aflatoksino rasta nemažai“, – pasakojo V. Gudaitis, pridūręs, kad aflatoksinai veikia viską ir yra labai plačiai paplitę.   

Mikotoksikozės neužkrečiamos, bet kadangi gyvuliai ėda tuos pačius pašarus, tai poveikis gali būti daugeliui bandos gyvulių.

V. Gudaitis pastebėjo, kad mikotoksinai į pašarus dažnai patenka per užterštus grūdus. Dėl to dažniausiai kaltas blogas sandėliavimas – nuimtą derlių sandėliuose gali pažeisti vadinamieji „sandėlių“ mikroskopiniai grybai.  

Ekspertas išvardijo 7 sąlygas, galinčias sumažinti mikotoksinų kiekį pašaruose, tai:

• sėjomainų taikymas;
• efektyvių fungicidų naudojimas;
• atsparių grybiniams susirgimams veislių parinkimas;
• subalansuotas tręšimas;
• sėjimo tankio reguliavimas; priemonės,
• mažinančios javų mechaninį pažeidimą;
• tinkamas derliaus nuėmimo laikas.

Mikotoksikozių išvengti padeda toksinų surišikliai, tik, pabrėžė lektorius, svarbu juos tinkamai parinkti ir naudoti. Galima panaudoti ne tik surišiklius, bet ir kai kuriuos fermentus, enzimus, kurie gali padėti sumažinti tam tikrą kiekį toksinų.

Tačiau yra toksinų, kuriuos „sugaudyti“ gana sunku – jie sugeba pasislėpti ir juos sunku aptikti net laboratorijoje.

Ūkininkai teiravosi, ar galima kovai su mikotoksikozėmis naudoti augalinius preparatus? Pasak V. Gudaičio, rinkoje yra tokių produktų, į kurių sudėtį įeina augalinių medžiagų, ir jie duoda teigiamą rezultatą. Bet jų poveikis priklauso ir nuo mikotoksinų rūšies.

Ar galima įterpti surišiklius į racioną, kuriame vyrauja stambieji pašarai? V, Gudaitis tvirtina, kad geriausia juos įterpti į koncentruotuosius pašarus: „Surišiklio kiekiai yra labai nedideli ir jį gerai išmaišyti gana sunku. Bet gerai išmaišyti su pašarais maišytuve-dalytuve įmanoma, jeigu nesupilsime viso kiekio vienoje vietoje. Tačiau vis tiek šiuo atveju atsiras žmogiškasis veiksnys. Todėl saugiau ir patikimiau surišklius paduoti su koncentratais.“

O geriausia išeitis, pasak jo, būtų – nešerti tokiais pašarais, jeigu jaučiame, kad jie yra užkrėsti. Tačiau tai pasakyti daug lengviau, negu padaryti tikrame gyvenime – juk gyvulius šerti reikia. Todėl pašarų kokybe būtina rūpintis kiekviename jų gamybos ir laikymo etape.