Akademija (Kauno r.). Gyvulininkystės sektorius gali būti tvarus, rentabilus, nepriklausomas nuo paramos ir išmokų. Tam reikia žinių, kompetencijos, noro, valdžios palaikymo, o ne trukdymo.

Gyvulininkystės parodoje VDU Žemės ūkio akademijoje dvi dienas truko tarptautinė konferencija, kurioje visas dėmesys skirtas šiam sektoriui. Diskusijoje „Gyvulininkystės konkurencingumo didinimas: tvarioji plėtra ir iššūkiai“ kalbėta apie sektorių ribojančius veiksnius, valstybės požiūrį, galimybes, priklausomybę nuo išmokų ir apie kitus galvijų augintojų sunkumus ir galimybes.

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius dr. Edvardas Gedgaudas, Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) vadovas Egidijus Mackevičius, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) pirmininkas Gintautas Migonis, Lietuvos galvijų gerintojų asociacijos (LGGA) pirmininkas Juozas Darbutas ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Tvarios žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Saulius Jasius. Diskusiją moderavo žurnalistė Laima Pilipavičienė.

Pinigai – tvarumo sudedamoji dalis

Kalbėdamas apie tvarią gyvulininkystę, E. Gedgaudas pasiūlė dėti lygybės ženklą tarp tvarios ir efektyvios galvijininkystės. Norint išlaikyti tvarumą, reikia žinių ir tada bus tvaru, efektyvu, jo teigimu, ūkiai eis į priekį. Juk inovacijos, žinios – tai galimybė greičiau pritaikyti savo ūkį prie greitai besikeičiančios situacijos.

„Pavyzdžiui, kalbant apie genomą, dalis ūkininkų prie jo dar net neprisilietė, nors su genomo pagalba būtų sparčiau ėję link tvarumo. Tai akmuo ir į ministerijos daržą – ūkininkai negauna finansavimo genominiams tyrimams. Jeigu tokia ŽŪM pozicija – galvijų augintojams bus sunkiau. Žinoma, dalis ūkių vis tiek dirba tvariai, nes patys tuo suinteresuoti, bet reikia ir žinių sklaidos, kad visi suprastų genomo naudą“, – kalbėjo LGVA vadovas, pridūręs, kad tvarumą reikia susieti su efektyvumu – jeigu ūkis neuždirbs, tvarumo nebus.

G. Migonis taip pat antrino, kad tik efektyvus ir socialiai atsakingas ūkis gali būti tvarus. „Tokiame ūkyje bus patenkinti darbuotojai, tokio ūkio gamybos savikaina bus žemesnė (nes efektyvesnė) – taip sujungsime socialinę ir ekonominę politiką. Jeigu naudosime technologijas, kurios atstato humusą ir gerina dirvožemį, tai bus dar viena tvarumo koja. O pinigai – viso šito tvarumo sudedamoji dalis. Efektyvumas ir tvarumas eina viena linkme“, – kalbėjo LMGAGA pirmininkas.

Jo teigimu, reikia eiti sparčiau į priekį ir kalbant apie genetiką, taip pat daugiau žinių, kokie gali būti pasiekiami rezultatai, kuo tvarumas gali būti naudingas netgi finansiškai.

G. Migonis taip pat pripažino, kad sunku investuoti į gyvulininkystę, nes Lietuvoje per greitai viskas keičiasi. Beje, jis pirmasis iš mėsinės galvijininkystės sektoriaus investavo savo lėšas į genomo tyrimus: „Ištaškiau jiems daug pinigų, bet išlošiau metus, o tai mūsų sektoriuje yra daug.“

Kad genominiai tyrimai gali padėti priimti visai kitokius sprendimus, sutiko ir S. Jasius. Tačiau, jo manymu, didžiausia problema, kad nematome visumos. „Pažiūrėkime išmokas: susietosios paramos lygius, kaip jie kinta, kiek atsiranda ekoschemų gyvulininkystei – tai yra pajamos, ateinančios kitomis formomis į šį sektorių. Turime tai matyti ir vertinti“, – sakė S. Jasius, matyt, turėdamas galvoje tai, kad už genominius tyrimus ūkininkai gali mokėti ir patys, kaip yra Estijoje.

Perdirbėjams koją kiša Lenkija

Ūkininkai dažnai pabrėžia konfrontaciją su perdirbėjais. Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius pripažįsta – norėdami, kad augtų gyvulininkystė, „turime mokėti gerą kainą, nes ūkininkų nepasitenkinimas būna pagrįstas“. Tačiau Europos Sąjungoje yra labai didelė konkurencija, uždirbti šitose rinkose sunku, nepaisant to, kad lietuviška jautiena vertinama. Ir išeina uždaras ratas – jeigu sunku uždirbti perdirbėjui, sunku mokėti teisingą kainą ūkininkui.

„Jeigu eksportuojame į ES, uždirbame duonai, jeigu į trečiąsias šalis – dar ir sviestui. Šiuo metu sviesto neturime – jį pasiima Lenkija, – konstatavo E. Mackevičius. – Lenkai turi rinkas Turkijoje, Kinijoje, jie netgi prekiauja su Rusija (šio fakto tikrumo redakcija negali patvirtinti – red. past.). O mes gauname ūkininkų priekaištus, kad nemokame prekiauti.“

Lietuvos perdirbėjus riboja ne tik eksporto rinkų trūkumas, bet ir mažas vidaus vartojimas. Lenkijos ir kai kurių kitų šalių, kurios turi laisvą prekių judėjimą, spaudimas, kai jie išveža geriausią žaliavą iš Lietuvos, situaciją, anot E. Mackevičiaus, dar labiau apsunkina. Jis ketina inicijuoti diskusiją su ŽŪM ir ieškoti sprendimų.

O lietuviškos jautienos kokybė vertinama. Lietuvoje taikomas galvijų auginimo modelis ant žalienų – praktiškai tobuliausias, labiausiai vertinamas, mėsos kokybė gera. „Tik reikia daugiau selekcinio darbo, kad gautume dar geresnės kokybės jautieną“, – pridūrė E. Mackevičius.

Veislininkystės įtaka tvarumui

Gyvulininkystės sektoriaus atstovai mano, kad kaltinant gyvulius dėl aplinkos teršimo neretai pamirštama paminėti ir jų teikiamą naudą.

„Galvijas iš žolės užaugina mėsą, patręšia dirvą – jis gyvena uždarame cikle. Jis išleidžia CO₂, kurio reikia ir žolei“, – paprastai aiškino E. Mackevičius.

E. Gedgaudo teigimu, didelės įtakos tvarumui turi veislinis darbas. „Gal per stipru sakyti, kad veislininkystė ir selekcija yra visa ko pagrindas, bet, pažiūrėjus į skirtingus mūsų ūkių pavyzdžius, akivaizdu, kad tie, kurie pamato veislininkystės ir selekcijos įtaką, supranta, kokį efektą tai duoda. Ir tokie ūkiai ateina į žiedinę ekonomiką, o jų gyvuliai ne tik produktyvūs, bet ir mažiau išskiria metano, CO₂. Selekcijos procesas dabar eina į priekį dideliais žingsniais, nes tai ne tik ūkininko poreikis efektyvinti gamybą, bet ir vartotojo. Manau, netolimoje ateityje bus privalomas ir atitinkamas ženklinimas, kiek išskirta ŠESD gaminant“, – dalijosi mintimis LGVA direktorius.   

S. Jasius pridūrė, kad turime gilinti žinias ir didinti kompetencijas, nes „turime susikūrę nebūtų baubų ir klišių“ dėl žaliojo kurso, neva jis pragaištingas ir neduoda rezultatų. „Turime rodyti, kad gyvulininkystė yra ir gerovė. Turime paaiškinti jauniems žmonėms, kaip galima sėkmingai integruotis į gyvulininkystės sektorių“, – sakė ŽŪM atstovas.

Moderatorė pastebėjo, kad Žemės ūkio ministerija galėtų paaiškinti ir kitoms ministerijoms, jog gyvulininkystė nėra didžiausias teršėjas – kartais reikėtų galvą pakelti ir į lėktuvus.

Lietuva priklausoma nuo globalių įvykių

S. Jasiaus nuomone, šiandien labai siaurai suvokiama, kad gyvulininkystės nykimas yra lokali problema ir tik žiūrint iš Lietuvos pozicijų. Ne, tai nėra vien tik Lietuvos problema – mums įtaką daro pasauliniai sprendimai, ekonomika ir, aišku, vidiniai niuansai.

„Pavyzdžiui, pieno kainos krito ne dėl Lietuvos sprendimų, o dėl globalių dalykų, įtaką darė ir pardavimo rinkos. Kainos nėra stabilios – jos didėja, kai ekonomika auga, ir mažėja, kai ekonomika lėtėja“, – sakė S. Jasius.

Jo įsitikinimu, turime išmokti vertinti ūkio lygiu gyvulininkystės įtakos ekonomines pasekmes – teigiamas, neigiamas, kad žinotume, kokiu keliu eiti ir kokių rezultatų siekti, kur yra žalos ir jas pripažinti, tada daryti pokytį. Bet kai atmetame žalą apskritai, nebėra progreso. Tai didžiausia problema.

Pritardamas visiems kalbėjusiems dėl žinių ir kompetencijos poveikio, ŽŪM atstovas akcentavo, kad jeigu tinkamu būdu jas pristatysime ūkininkams, sukursime gretutines vertes, pajamų galima uždirbti net ne iš mėsos ar pieno, o kitomis įvairiomis formomis: „Galima sukurti diversifikuotas gyvulininkystės ūkio pajamas ir taip pat tvarumo elementą“, – sakė jis.

S. Jasius dar pridūrė, kad jeigu pažiūrėtumėte į vieną tvarumo elemento ekonominės dalies faktorių – ūkio priklausomumą nuo išmokų lygmens, tai taptų aišku, kuo tas ūkio priklausomumas nuo valstybės pagalbos didėja, tuo jo tvarumas mažėja.

„Todėl svarbiausi dalykai yra kitur – kaip gebame atliepti kainų svyravimą ir valdyti šio svyravimo riziką, ugdyti savo atsparumą. Tai yra didžiosios vertės kūrimas, klasikinis tvarumo modelis. Ugdykime ekonomiškai mažiausiai priklausomą ūkį ir tapsime konkurencingesni“, – pabrėžė S. Jasius.