Akademija (Kėdainių r.). Penktadienį į suvažiavimą susirinkę Lietuvos ūkininkų sąjungos nariai ne tik išrinko naująjį pirmininką, vicepirmininkus, prezidiumą, bet ir aptarė aktualiausias sektoriaus problemas.

LŪS pirmininko poste oficialiai Raimundą Juknevičių pakeitė iki šiol vicepirmininko pareigas ėjęs Gedas Špakauskas. Naujais vicepirmininkais patvirtinti Tomas Balčėnas, Ignas Hofmanas, Martynas Puidokas ir Paulius Macas.

Į LŪS valdybą, kartu su pirmininku ir vicepirmininkais, išrinkti Vytautas Patinskas, Dainius Arlauskas, Mantas Župerka, Zigmantas Aleksandravičius, Eligijus Pocevičius, Albinas Navickas, Gintarė Vaitkienė, Darius Ufartas, Irmantas Gaučius, Povilas Čižauskas.

Prieš atsistatydinimą R. Juknevičius kalbėjo, kad kiekvienas pavasaris suteikia vilties, kad metai bus geresni, o derlius toks, kad bus galima ne tik svajoti, bet ir investuoti. Vis dėlto aišku, kad svajonės tirpsta dėl įvairių priežasčių: nuo gamtos keliamų iššūkių, pasaulio įvykių, iki politinių sprendimų pagrįstumo ir brandos. „Buvau ir būsiu jūsų bendruomenės dalimi, padėsiu, kuo galėsiu“, – pabrėžė R. Juknevičius.

Kartu su G. Špakausku (nuotr. – centre) darbuosis vicepirmininkai (iš kairės): Martynas Puidokas, Paulius Macas, Ignas Hofmanas ir Tomas Balčėnas

Išrinktas G. Špakauskas teigė, kad LŪS jau yra pasiekusi brandų lygį, vis dėlto reikia toliau transformuotis.

„Mes kaip organizacija turime augti, tobulinti struktūrą. Turime stiprinti Sąjungą, kad ji taptų tvaresne – ne žalumo prasme, o kad ir po manęs ta sistema, kaip geras mechanizmas, toliau suktųsi ir atstovautų ūkininkų interesams (...)

Tikiu savo komanda, ačiū jums už pasitikėjimą, nes darbų laukia tikrai daug“, – kalbėjo naujasis LŪS pirmininkas G. Špakauskas, pridurdamas, kad vienas pagrindinių jo tikslų – kad dingtų vakuumas tarp rajonų LŪS pirmininkų ir skyrių narių.

Suvažiavime lankėsi ir dalyvius sveikino Kėdainių r. meras Valentinas Tamulis, Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai Arūnas Dudėnas, Angelė Jakavonytė, Kęstutis Mažeika, žemės ūkio ministras Andrius Palionis, įvairių organizacijų vadovai ir atstovai.

Kas laukia ateityje?

R. Juknevičius savo ataskaitoje minėjo, kad nuolat įvairiais lygiais LŪS vien 2025 m. kėlė daugiau kaip 50 klausimų. Opiausi iš jų aptarti ir suvažiavimo metu.

Savo pasisakyme I. Hofmanas kalbėjo apie tai, kas Lietuvos žemdirbių laukia naujuoju finansiniu paramos laikotarpiu. Anot jo, nors iš pradžių buvo gerokai daugiau šalių, pasisakančių už esamos BŽŪP struktūros išlaikymą, tačiau dabar jų vis mažėja, už fondų suliejimą jau pasisako ir Estija, nors tuo klausimu su kitomis Baltijos valstybėmis buvo pasirašiusi deklaraciją.

„Ką tai reiškia Lietuvai? Labai prastą scenarijų. Investicinę paramą spręs Finansų ministerija“, – aiškino I. Hofmanas, primindamas, kad parama žemės ūkiui galimai mažės 20 proc. Jis skaičiavo, kad konvergencijai visam būsimam laikotarpiui reikia 6,5 mlrd. Eur, dabar EK siūlo 4,4 mlrd. Eur. 

„Gali būti, kad 2028 m. naujasis laikotarpis neprasidės, nes nebus susitarta“, – kalbėjo I. Hofmanas, pridurdamas, kad viskas turėtų paaiškėti per artimiausią pusmetį.

Vėliau pasisakęs žemės ūkio ministras Andrius Palionis sutiko, kad naujas laikotarpis ir skaičiai po 2027 m. baugina, tačiau tai, kad dalis klausimų gali būti neišspręsti iki Lietuvos pirmininkavimo, jis įvardijo ir kaip galimybę daryti įtaką. Anot jo, nors finansinis modelis skirsis ir keisis, prie to, kas anksčiau buvo finansuojama iš ES, dabar tam tikra dalimi galės prisidėti ir valstybės.

„Situacija tikrai nėra tokia bloga, kokią pamatėme tada, kai vokai buvo atverti. Bet tai nereiškia, kad turime sėdėti sudėję rankas ir nekovoti“, – kalbėjo A. Palionis.

Suvažiavime išrinktas ir naujas LŪS prezidiumas

Akivaizdžios ir paraštėse liekančios problemos

Ministras teigė girdintis ir kitas žemdirbių įvardijamas problemas. Anot jo, nemaža dalis LŪS priimtoje rezoliucijoje išvardintų aktualijų ir klausimų jau yra įtraukti į ŽŪM darbotvarkę. Jis sutiko, kad intensyviau reikėtų padirbėti ties sąžiningo vertės pasidalijimo klausimu. Apie tai bendrai suvažiavime kalbėjo T. Balčėnas, o akcentuodamas pieno sektorių – P. Macas.

T. Balčėnas akcentavo, kad galutinio produkto pirkėjams dažnai atrodo, kad didžiausia dalis nuo kainos atitenka būtent ūkininkams, realybė yra kardinaliai kitokia. Negana to, vėluoja apmokėjimai, o supirkėjai, gavę ūkininkų produkciją ir vilkindami atlygį, naudojasi nemoku apyvartiniu kapitalu.

„Lietuvoje užauginame 6 mln. t per metus, kas pinigine išraiška siekia apie 1,2 mln. Eur. Ir ši turto dalis į elevatorius suvežama labai greitai, didžioji dalis darbymečiu per porą savaičių. O supirkėjas, prisidengdamas dokumentų tvarkymu ir tyrimais, ištempia atsiskaitymą iki papildomo mėnesio, o kai kurie – ir dviejų. Nuo mėginio paėmimo iki sąskaitos išrašymo kai kuriais atvejais gaunasi iki 90 dienų. Taip naudojasi nemokamu apyvartiniu kapitalu, supirkėjai sutaupo milijonus eurų palūkanų, kuriuos dengiame mes, žemdirbiai. O patys, negaudami pinigų, einame į bankus apyvartinių lėšų“, – apie grūdų augintojų problemas pasakojo T. Balčėnas.

Anot jo, tam išspręsti užtektų trijų saugiklių: nustatyti aiškų atskaitos tašką, nuo kurio būtų skaičiuojama 30 dinų, peržiūrėti įstatymą ir naikinti visas išimtis, leidžiančias nesilaikyti 30 d. termino, ir taikyti sankcijų simetriją, kai bauda supirkėjui už vėlavimą būtų tokia pati, kaip ir ūkininkui už įsipareigojimų nevykdymą.

Tai, kad ūkininkas dažniausiai lieka silpniausia grandinės dalimi, teigė ir apie pieno sektoriaus problemas kalbėjęs P. Macas. Anot jo, su smulkiais ūkininkais dažnai laiku neatsiskaitoma, manipuliuojama jų pristatoma pienu kiekiu, o kooperacija neveikia kaip išgelbėjimas.

P. Macas kaip pavyzdį pateikė Ispaniją ir Italiją, kuriose ant produktų žymima ne tik kilmė, bet ir nurodoma, kokia kainos dalis nuo produkto litro ar kilogramo tenka ūkininkui. „Tai nėra noras priešinti perdirbėjus, prekybininkus ir ūkininkas (...) Ūkininkai šią akimirką pyksta ne dėl to, kad gauna mažą kainą, bet dėl to, kad prekybos centruose ji padidėja. O pelną pasidalina ne ūkininkai, bet už jų toliau stovintys sektoriai“, – sakė P. Macas, pridurdamas, kad tokia iniciatyva ir visuomenei gerokai aiškiau parodytų, kodėl ūkininkai skundžiasi ar nepasitenkinimą išreiškia protestuose.

Žemės ūkio ministras A. Palionis vėliau antrino, kad ne tik ūkininkus piktina tai, jog jie gauna žemas kainas, o parduotuvėje kainos nemažėja. „Tikrai siūlysiu įtraukti, galbūt, kartu su Seimo Kaimo reikalų komitetu, klausimą dėl kainų viešinimo“, –  sakė ministras.

Pasak jo, dabar šiuo klausimu bent prevenciškai kažkiek padeda ministerijos suburta Maisto taryba.

Paraštėse liekančios problemos

Apie itin opią ir skaudžią problemą kalbėjo Darius Ufartas, garsiai išsakęs tai, kas lieka tarsi vieša paslaptimi – sudėtingos ne tik fizinės, bet ir psichologinės ūkininkų darbo sąlygos, aplinkos spaudimas. Eilėmis pradėjęs pasisakymą jis teigė, kad tvirto kario įvaizdis gyvas iki šių dienų – ūkininkai yra kovotojai, bet kartais ta kova tampa paties su savimi.

„Negaliu sakyti, kad riedama į bedugnę. Tai sakėme jau anksčiau. Principinėje kovoje mes pralaimime ir traukinys nebe rieda, jis jau kreta, reikia dėti pagalvę. Žemės ūkį kurs tie, kurie išliks neišsitaškę (...) Kalbama apie ožkų, vištų gerovę, bet ūkininko gerovė pamirštama“, – sakė D. Ufartas, atkreipdamas dėmesį, kad pilnoje iššūkių aplinkoje neretai žemdirbys ima jaustis kaltas, nors jis tiesiog dirba savo darbą.

Dėmesys į prastėjančią ūkininkų psichologinę būklę atkreiptas ir suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje.