Babtai, Kauno r. Mūsų šalies sodininkystė šiandien nebūtų tokia moderni, jei ne vienas iš verslinių sodų kūrimo pradininkų - garsus mokslininkas Algimantas Kviklys. Jis buvo didžiulis autoritetas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai už jos ribų, o gilinimasis į mokslą netrukdė jam palaikyti šiltų bičiuliškų ryšių su daugybe žmonių.

Vakar Babtuose, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute, buvo prisimintas mokslininkas Algimantas Kviklys (1936-1992 m.). Šio mokslininko tyrimų tematika aprėpė kokybiškos sodo augalų sodinamosios medžiagos išauginimo klausimus, mokslinį ir technologinį intensyvios sodininkystės bei uogininkystės pagrindimą ir net pačią sodininkystės vystymo strategiją.

Tarptautinė mokslinė praktinė konferencija „Inovacijų raida sodininkystėje" buvo skirta šiuolaikinės sodininkystės pradininko Lietuvoje Algimanto Kviklio 80-tosioms gimimo metinėms paminėti

„Nors verslinės sodininkystės plėtros planus visada kuravo Žemės ūkio ar Vaisių ir daržovių ūkio ministerijos, tačiau mokslinį pagrindą verslinės sodininkystės plėtrai davė A. Kviklio vadovaujamas Sodų agrotechnikos skyrius", - įsitikinęs A. Kviklio nuveiktus darbus apžvelgęs jo mokinys ir darbų tęsėjas mokslininkas Nobertas Uselis.

Didžiausias dėmesys - žemaūgiams vaismedžiams

Algimantas Kviklys gimė 1936 m. lapkričio 23 d. Rokiškyje, mokytojų šeimoje. Vėliau su tėvais gyveno Kaune. 1941 m. šeima ištremta į Altajaus kraštą, o po karo nelegaliai grįžo į Lietuvą. 1955 m. baigė Vilniaus žemės ūkio technikumą, tada pradėjo studijuoti Lietuvos žemės ūkio akademijoje ir jau po metų įstojo į Visasąjunginį Mičiūrinsko sodininkystės institutą Mičiūrinske (Tambove, Rusijoje).

Konferencijos dalyviai peržiūrėjo 1979 m. sukurtą filmą „Nemuno krašto sodai", kuriame kaip sodininkystės strategas buvo kalbintas ir A. Kviklys

Grįžęs po studijų, A. Kviklys pradėjo dirbti Vilniaus vaismedžių veislių tyrimo punkto vedėju ir kartu dėstė Vilniaus pedagoginiame institute. 1963 m. buvo pakviestas dirbti į Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį jaunesniuoju, o vėliau vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1971 m. Mičiūrinsko sodininkystės institute apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją tema „Vegetatyviniai poskiepiai ir jų dauginimas".

Vilniaus vaismedžių veislių tyrimo punkte surinktą vegetatyvinių poskiepių kolekciją 1963 m. jis perkėlė į Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį. Vegetatyviniai obelų poskiepių plačiai tirti medelyne (atsparumas šalčiui ir ištvermingumas, vertikalių atlankų kokybė ir išeiga). Jau tuo metu ištvermingumu žiemą ir produktyvumu sode išsiskyrė žemaūgis obelų poskiepis B. 396.

Nuo 1969 m. pradėtas svarbiausias tyrimų etapas - įvairaus augumo poskiepių tyrimas sode. Nustatyta, kad auginant be atramų ir formuojant aukštinius-retašakius vainikus vienas iš geriausių poskiepių buvo MM.106. Tiriant poskiepius sode buvo stengiamasi surasti tokius poskiepius kurie galėtų augti be papildomų atramų. Todėl buvo prieita prie vidutinio augumo poskiepių MM.106 ar B.118, su kuriais vaismedžiai gausiai derėjo ir tvirtai stovėjo sode. Siekiant užtikrinti gerą vaismedžių įsitvirtinimą dirvoje, buvo ištirti ir pasiūlyti žemaūgiai 10 cm ilgio B.9, H-134, P 22 ir 3-3-72 intarpai.

Vakar A. Kviklio žmona Nijolė Kviklienė (dešinėje) prisiminė senus gerus laikus kartu su kolegėmis mokslininkėmis Onute Bartkaite, Julija Samsonaite ir Albina Rašinskiene (antroje eilėje)

Mokslininkas A. Kviklys daugumą savo darbų skyrė žemaūgių vaismedžių sodininkystei. Ištirti žemaūgiai cidonijos (Cidonija oblonga) poskiepiai kriaušėms. Ištyrinėtas įvairių kriaušių veislių suaugimas su cidonija ir iš 50 tirtų veislių pasiūlyti intarpai - Sonata, Jūratė ir Nr. 31. Taip pat buvo ieškoma žemaūgių poskiepių ar tarpininkų slyvoms ir trešnėms.

Gerai pažinojo to meto gamybininkus

A. Kviklys 20 metų, iki pat mirties, vadovavo Sodų agrotechnikos skyriui. Jis išpopuliarino akiavimą priglaudimu (vietoj užkišimo, kuris tada buvo plačiai naudojamas) - Lietuvos akiuotojos skindavo laurus tuometiniuose konkursuose. Mokslininkas pirmasis pradėjo domėtis devirusuotais augalais ir įveisė pirmąjį devirusuotų obelų sodą. Visą laiką siekė kuo daugiau intensyvinti verslinę sodininkystę ir duoti mokslinį pagrindą technologinei sodininkystės verslo pažangai.

Daug metų kartu su A. Kvikliu dirbęs mokslininkas Stasys Švirinas prisiminė ne tik bendro mokslinio darbo peripetijas, bet ir faktą, kad Algimantas Kviklys visame institute garsėjo kaip skaniausią ir stipriausią kavą mokantis išvirti žmogus. „Dabar žmonės tolsta vienas nuo kito, o Algimantas mokėjo mus visus suartinti", - sakė S. Švirinas

Tuo metu versliniuose soduose dirbantys agronomai seminarų ir įvairių kursų metu buvo nuolat supažindinami su mokslinių tyrimų rezultatais Vytėnų bandymų stoties eksperimentinėje bazėje. Įvairūs sodų veisimo, vaismedžių genėjimo ir sodų apsaugos kursai vykdavo ir gamybiniuose soduose.

Tarkime, į konferenciją Kaišiadorių r., kurioje buvo demonstruoti suomiški serbentų skynimo kombainai Jonnas - absoliuti naujiena sovietiniame pasaulyje - suvažiavo dalyviai iš visų respublikų. O štai po labai šaltos 1978-1979 m. žiemos, nušaldžiusios kone visus vaismedžius, sodininkystės specialistai rinkosi į didžiulę konferenciją Babtuose, kur buvo ieškoma sprendimų, kokie veislių ir poskiepių deriniai geriausiai atlaikytų žiemos negandas.

A. Kviklys gerai pažinojo to meto gamybininkus - ir ne tik ūkių vadovus, bet ir specialistus. Tuo laikotarpiu vieni iš pažangiausių verslinių sodų buvo Žiežmariuose, Klausučiuose, Naradavoje, Pagiriuose. Juose augo ne tik pagal to meto ūkines-ekonomines sąlygas palyginti pažangūs sodai, bet ir buvo sukurta visa sodininkystės verslo infrastruktūra: pradedant nuo vaisių saugyklų su šaldymo įranga, specializuotos sodų priežiūros technikos iki ventiliatorinių purkštuvų „Murava" ar sodų purškimui pritaikytų lėktuvų.

Nors tuometinėje Sąjungoje Lietuva pagal vaisių kiekį vienam gyventojui buvo laimėjusi net antrąją vietą po Moldavijos, tačiau dėl skurdoko veislių asortimento, nepakankami intensyvių vaisių auginimo technologijų, vaisių kokybę gerinančių priemonių dažniausiai vaisių kokybė buvo prastoka. Ir tik dėl to, kad konkurencija buvo menka, šie vaisiai būdavo sėkmingai parduodami.

Aštrus protas derėjo su diplomatija ir mokėjimu bendrauti

Mokslininkas A. Kviklys labai subtiliai mokėjo pastūmėti reikiama kryptimi savo jaunesnius kolegas, įkvėpdavo juos drąsos siekti užsibrėžtų tikslų. „Mokėjo labai gražiai visus įtikinti argumentų kalba. Labai gerai mokėjo ne tik kalbėti, bet ir rašyti, todėl prireikus suformuluoti kokius nors svarbius raštus, tai būdavo nepakeičiamas žmogus. Turėjo daugybę draugų visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje, todėl bet kur nuvažiavus ir perdavus linkėjimus nuo Algimanto, galėjai būti tikras, kad būsi ir pamaitintas, ir apnakvydintas", - prisiminimais apie A. Kviklį dalijosi Česlovas Bobinas.

Šiltais prisiminimais dalijosi Latvijos mokslininkė Mara Skrivele

Garsi Latvijos sodininkystės srities mokslininkė Mara Skrivele prisipažino, kad Babtai jai visada asocijuodavosi pirmiausia su Algiu. „Ir žinote, mes tais laikais niekada nevažiuodavome į Babtus vienai dienai, taip kaip atvažiavome dabar. Būtinai išsiruošdavome su nakvyne, kad galėtume pavakaroti, paplepėti, padainuoti. Čia vykdavo nepamirštamos vakaronės. A. Kviklys buvo nacionalistas gerąja prasme, išmokęs ir mus traukti lietuviškas dainas", - prisiminė moteris.

Ilgametis SDI darbuotojas Jonas Olkštinas pabrėžė, kad A. Kviklys buvo vienas aktyviausių sąjūdiečių, tikras Lietuvos patriotas. „Buvo principingas žmogus, bet visada puikiai suvokdavo realybę. Jis tikrai daug nusipelnė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui", - sakė J. Olkštinas.

LAMMC SDISodininkystės technologijų skyriaus vedėjas Darius Kviklys - tėčio darbų tęsėjas

Labiausiai kolegos apgailestavo, kad Algimanto Kviklio gyvenimas nutrūko taip anksti - jis mirė vos 56-erių... Tėčio darbus tęsia sūnus Darius Kviklys - LAMMC SDI Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas, Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos" direktorius, daugybės tarptautinių sodininkystės srities mokslininkų organizacijų narys. „Algimantas diktavo sodininkystės madas prieš 30 metų, Darius - dabar", - svarų Kviklių dinastijos indėlį į šalies sodininkystę įvertino Nobertas Uselis.

MŪ inf.