Kauno r. Kokios ūkininkavimo sąlygos Šiaurės Rytų Prancūzijoje? Kokia ten tausojamosios žemdirbystės praktika ir tarpinių pasėlių auginimo patirtis?

Apie tai kalbėta Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) „No-till“ grupės organizuotame seminare „Tvaraus ūkininkavimo praktika ir mikroorganizmų adaptacija dirvožemyje“.

Patirtimi dalijosi Prancūzijos žemės ūkio rūmų augalininkystės skyriaus konsultantas Antonio Pereira’as (Antonijus Pereiras) ir jo konsultuojamas ūkininkas Fabian’as (Fabijanas).

Fabian’o 380 ha ūkis yra Šiaurės Rytų Prancūzijoje, kur žemė smėlinga, molinga, o dirvožemis – vidutiniškai šarmingas. Čia žiemos vidutiniškai šaltos, bet vasarą būna karšta ir sausa.

Šioje vietovėje ūkininkai neturi galimybių auginti įvairių kultūrų, ypač nesiseka su kukurūzais, žirniais. Daugiausia auginami žieminiai augalai, ypač populiarūs rapsai.

Pasak A. Pereira’o, Prancūzijoje žemės dirbimo technologijos labai pasikeitė: „Iki 1992-ųjų žemė dirbta intensyviai, vėliau prasidėjo bendroji žemės ūkio politika, ūkininkai ėmė svarstyti, kaip užauginti produkcijos pigiau. Supratome, kad vienas iš būdų tai padaryti – mažiau dirbti žemę.“

Piktžolių ir kenkėjų problema

Šiaurės Rytų Prancūzijoje apie 200 Eur/ha išleidžiama vien apsaugai nuo piktžolių. Tiesa, A. Pereira’as pabrėžė, kad augalų apsaugos produktų pasirinkimas mažėja.

Daugiausia problemų visų augalų pasėliuose kelia peliniai pašiaušėliai ir laukinės svidrės. Neretai viename kvadratiniame metre jų užauga daugiau nei 1 000 vienetų. Vis dėlto labiausiai neramina tai, kad jų atsparumas augalų apsaugos produktams didėja.

„Maždaug prieš 20 metų rudenį nuo šių piktžolių nepurkšdavome, užtekdavo vieną kartą pavasarį. Šiandien purškiame dukart iki žiemos ir tai jau kainuoja 100 Eur/ha. Deja, antrasis purškimas ne toks veiksmingas“, – apie išbandymus, su kuriais tenka susidurti žemdirbiams, pasakojo konsultantas.

Anot jo, tai dar labiau paskatino eiti tausojamosios žemdirbystės keliu. „Nesu visiškai prieš žemės dirbimą, bet geriau tai daryti kuo rečiau“, – neabejoja A. Pareira’as.

Vis dėlto, jo teigimu, nepaisant to, kad pasirinkta tausojamosios žemdirbystės kryptis, kartais reikia sau leisti dirbti žemę vien tam, jog pavyktų išsaugoti dalį derliaus.

Mat sėjant tiesiai į ražieną gali atsirasti ypač daug pelių, o tokiais atvejais ne visada pavyksta apsieiti be žemės dirbimo. Nemažai išbandymų kelia ir šliužai.

„Maždaug 2015 m. pelių buvo tiek daug, kad tiesiai į ražieną sėję ūkininkai prarado apie 40 proc. žieminių kviečių derliaus, – pavyzdį pateikė specialistas. – Jeigu pelių populiacija labai didelė ir norisi gauti bent kokį derlių, tai iki 10 cm žemės dirbimas išsprendžia gana daug. Kartais žemę dirbti prireikia dar giliau, nes kai kurie pelių urvai būna ir 80 cm gylyje.“

Rapsus sėja su pagalbiniais augalais

Žieminiai rapsai – kone geriausiai Šiaurės Rytų Prancūzijos dirvoje augantys augalai. Čia jie turi neblogą derlingumo potencialą, o derlius nelabai skiriasi nuo gaunamo derlingesnėse šalies žemėse. Žieminiai rapsai dažniausiai sėjami tiesiai į ražieną.

Konsultantas tikina, kad žemo potencialo dirvose ūkininkai dažnai rapsus augina su pagalbiniais augalais. Ir tai esą turi daug privalumų: saugo nuo kenkėjų (ypač gera apsauga nuo spragių ir paslėptastraublių), pagerina rapsų šaknų vystymąsi ir t. t.

„Jeigu sėjame rapsus, vadinasi, norime gauti jų derlių. Tad pagalbiniai augalai jokiu būdu negali trukdyti rapsams vystytis. Svarbu, kad jų šaknų sistema būtų kuo panašesnė į rapsų“, – aiškino konsultantas.

Rapsai su pagalbiniais augalais sėjami toje pačioje eilutėje, gana anksti – rugpjūčio pradžioje. Sėti anksti svarbu ir dėl spragių, kurios Prancūzijos ūkininkams – tikras galvos skausmas.

A. Pereira’o tikinimu, kai kuriuose jo prižiūrimuose laukuose, nepaisant to, kad rapsai auginami su pagalbiniais augalais ir stengiamasi užtikrinti kuo geresnes sąlygas, spragių yra vis tiek daug – nuo 20 iki 25 ant vieno augalo.

„Dėl klimato kaitos pas mus sumažėjo šalnų žiemą, bet padaugėjo pavasarį. Tad toks augalas su 20–25 spragėmis žūsta, jei balandžio pradžioje spusteli -4 °C šalna. Jeigu ir išgyvena, dėl spragių gausos beveik nežydi, išlenda vienas kitas žiedas. Tokiu atveju iš hektaro gaunamas vos 200–300 kg rapsų derlius.

Kol nebuvo tiek daug spragių, dažniausiai rapsus ūkininkai sėdavo rugpjūčio gale. Dabar tenka rugpjūčio pradžioje“, – atviravo specialistas.

Pasak A. Pereira’o, kuo greičiau auga rapsai ir kuo didesnė jų biomasė, tuo mažiau pakenkia spragės. „Jeigu rugsėjo pradžioje vienas augalas jau turi 4 lapelius ir 45 g biomasės, turime maksimalų atsparumą nuo spragių“, – pabrėžė jis.

Kaip pagalbinius augalus kartu su rapsais prancūzai sėja pupas, ožrages, lęšius, grikius, linus, žemaūgius baltuosius dobilus, gargždenius, raudonuosius dobilus, liucernas, saulėgrąžas, aliejines juodvas.

Specialisto konsultuojamas ūkininkas Fabian’as žieminius rapsus sėja rugpjūčio 15 d. tiesiogine sėjamąja. Kaip pagalbinius augalus kartu sėja 50 kg pupų ir 80 kg dobilų.

Tarpinių pasėlių auginimo patirtis

A. Pereira’o tikinimu, sėkmingai auginti tarpinius pasėlius jo krašte vis sunkiau dėl klimato kaitos. Paskutinieji keleri metai Prancūzijoje buvo ypač karšti ir sausi. Tad čia labai svarbu užtikrinti dirvos dangą.

Šiaurės Rytų regione tarpiniai pasėliai sėjami kuo anksčiau, nepriklausomai nuo oro sąlygų, kitaip dirva visiškai išdžiūtų.

Pasak konsultanto, nors anksčiau ir pats ūkininkams rekomendavo tarpinius pasėlius sėti sekliai, tačiau dabar pataria tai daryti giliai. Mat kai kurie ūkininkai, netyčia pasėję per giliai, pastebėjo, kad taip gaunami geresni rezultatai.

„Tada supratome, kad mūsų sąlygomis geriau sėti giliau, nesvarbu, koks mišinys. Giliau pasėjus, pasėliai augo sėkmingiau, nei pasėjus sekliau. Idealus gylis – 5 centimetrai“, – kalbėjo specialistas ir pridūrė, kad tarpinius pasėlius reikia pasėti taip pat kokybiškai, kaip ir pagrindines kultūras.

Šiaurės Rytų Prancūzijoje kaip tarpiniai pasėliai sėjami šie augalai ar jų mišiniai: facelijos, saulėgrąžos, grikiai, avižos, linai.