Vilnius. Aktyvizmas ir žalioji politika turėtų nepamesti racionalumo, rinktis balansą. Emocijas nuošalyje derėtų laikyti tiek diskutuojant, tiek komunikuojant viešojoje erdvėje, nes priešingu atveju tik didinimas susipriešinimas.

Tokios ir panašios mintys skambėjo praėjusią savaitę Seime surengtoje diskusijoje „Aktyvizmas ir emocijos žaliojoje politikoje“. Renginio organizatorė, asociacijos „Laisvė rinktis“ pirmininkė Austė Korbutė teigė, kad tokia diskusija surengta, nes „kai kurios žaliosios iniciatyvos pastaruoju metu pasiklydo“. Ji kvietė diskutuoti ir ieškoti balanso, nes neretai viešojoje erdvėje pasirodo vienpusė informacija. 

Diskusiją pradėjęs žemės ūkio ministras Andrius Palionis teigė, kad aplinkosaugos siekiai yra būtini, tačiau jie privalo būti įgyvendinami realiame gyvenime, o žalioji politika turi remtis protinga pusiausvyra tarp žmonių, pelno ir planetos.

„Todėl manome, kad sprendimai tiek dėl gamtos, tiek dėl žmogaus ir jo mitybos turi būti holistiški, suvokiant ir prisiimant atsakomybę ekologiniu ir socialiniu aspektu. Lietuvai tai ypač yra svarbu. Mes galime ir turime praktikoje patvirtintų pavyzdžių kaip kurti tvarią, bet kartu realią žemės ūkio ir maisto politiką“, – teigė A. Palionis.

Taikytis į emocijas – paveiku

Ne vienas diskusijos dalyvis akcentavo, kad dažnai aktyvistų komunikacija būna nutaikyta į visuomenės emocijas ir ne visada pagrįsta faktais. Ir dažnu atveju tai būna paveiku.

Tą minėjo ir Lietuvos miško ir žemių savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis, retoriškai susirinkusiųjų klausdamas, kiek yra tikinčių, kad jau visai greitai Lietuvoje bus nukirstas paskutinis medis ir nebeturėsime miškų. Anot jo, tokių mitų yra daug, tad vardijo faktus ir kvietė jais remtis.

A. Gaižutis skaičiavo, kad per vieną miško augimo ciklą (maždaug 100 metų) miškų augimo plotai Lietuvoje padidėjo pusantro karto, o dar augančių, gyvų medžių tūris padidėjo beveik keturis kartus. Taip pat Lietuva patenka į dvyliktuką pačius našiausius miškus turinčių valstybių. Miškai sudaro beveik 34 proc. šalies teritorijos (kai kurios kitos skaičiavimo metodikos rodo ir dar didesnį procentą).

Jis teigė, kad savaime aktyvizmas nėra blogai – tai būdas atkreipti dėmesį, iškelti problemas. Tuo labiau, kad visi norime gyventi švarioje, sveikoje aplinkoje, naudotis jos teikiamomis gėrybėmis.

„Problema atsiranda su emocijomis, kai tai tampa manipuliacijų objektu ir vieninteliu, jeigu šnekame apie miškų politiką, pagrindinių sprendimų priėmėjų argumentu. Atsiranda atvejinė miškų politika (...)

Miškų tema eskaluojama ir tai suprantama, nes labai lengva užkabinti visuomenės dėmesį – gali iš karto parodyti vaizdą.  Ir esantys profesionaliame aktyvizmo dėmesio versle labai išmaniai tuo naudojasi, nes yra lengva išlaikyti įtampą. Nukirstas medis ir pasodintas medis. Pastarasis auga, viskas įprasta ir gerai, bet nukirstas – jam iš karto gali priskirti daug epitetų ir jie limpa“, – kalbėjo A. Gaižutis.

Tai, kad prieš dešimtmetį, formuojant kito periodo biudžetą ir politiką, staiga pasikeitė požiūris į žemės ūkį, teigė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius.

„Žemdirbiai iš duonos augintojais tapo teršėjais, veltėdžiais. Buvo labai sunku suvokti, kodėl situacija pasikeitė“, – kalbėjo R. Juknevičius, svarstydamas, kad virsmo priežastimi galėjo būti noras aplinkosauginiams projektams atsiriekti dalį žemės ūkiui numatomo biudžeto.

Apipinta mitais

Vis dažniau pabrėžiama žemės ūkio ir tvaraus apsirūpinimo svarba, sektorius pripažintas strategiškai svarbiu valstybei, tačiau, pasak Seimo nario Viktoro Pranckiečio, žmonės maisto reikšmę supranta tada, kai jo pristinga arba už jį turi mokėti brangiai.

Anot jo, nors pasaulio gyventojų skaičius ir jų poreikiai tik auga, maistu galintis aprūpinti žemės ūkis nuolat kaltinamas. „Kokia problema? Visada viskas prasideda nuo komunikacijos. Visada yra tokie teiginiai: žemės ūkis yra vienas iš pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) šaltinių...““, – kalbėjo V. Pranckietis, čia pat pateikdamas oficialius skaičius, rodančius, kad Lietuvoje žemės ūkis sukuria apie 20-23 proc. ŠESD emisijų, Danijoje – 10-12 proc.

Taip pat jis skaičiais ir duomenimis rodė, kad toli gražu ne visada būna teisingos frazės ir apie intensyvią gamybą bei trąšų naudojimą, didelę gyvulininkystės dalį, intensyvų organinių dirvožemių dirbimą, dirvožemio degradaciją, vandens taršą. Taip pat, pasak Seimo nario, dažnai Lietuva ir pati užsiima saviplaka, nes išsikeliame didelius tikslus, vadovaujamės neaiškiais duomenimis.

„Nepaisant konkrečių rodiklių, technologinių pokyčių išsakomi tie patys teiginiai: žemės ūkis yra vienas iš pagrindinių ŠESD sukėlėjų. Tą patį nuolat kalbame ir kartodami įkalame žmonėms į galvą.

Neigiamas požiūris į žemės ūkį dažnai kyla ir dėl žinių stokos, ir dėl šališko pateikimo. 2023 m. ir 2024 m. Aplinkos ministerija gamtos, ŠESD advokacijai skyrė po 250 tūkst. Eur kasmet.

Žemės ūkio advokacijai nei vienais metais nė vieno euro nebūdavo skiriama. Propaganda yra kartojimo menas, mokslas. Ir tą meną mes nuolat girdime, nes gauna pakankamai pinigų tam, kad jis būtų nuolat skelbiamas. Nekaskime, kad „blogio duobės“ Lietuvos žmonių galvose. Mes nuolat sakome, kaip čia yra blogai“, – kalbėjo V. Pranckietis. Jis ragino tikrinti, analizuoti, kalbėti skaičiais, ataskaitomis, bet ne vien šūkiais. 

Gausiai susirinkusių diskusijos dalyvių pasisakymuose nestigo apgailestavimo ir konstatavimo, kad žemės ūkiui klijuojama nemažai nepelnytų etikečių (LRS, Ū. Liškevičiūtės nuotr.) 

Tai, kad viešoji nuomonė apie žemės ūkį turėtų būti formuojama pabrėžiant jo gebėjimą ne tik išskirti CO2, bet jį grąžinti į dirvožemį, užrakinti, teigė ir Seimo nario Kazio Starkevičiaus pranešimą perskaitęs jo padėjėjas Rimantas Kaušikas.

Kad mitai apie žemės ūkį vėliau atsisuka labai įvairiais kampais minėjo ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos prof. akademikė Elena Bartkienė. Renginyje išsamiai kalbėjusi apie gyvūninius produktus, jų alternatyvas, visuomenės švietimą, siekiant užtikrinti tvarią ateitį ji akcentavo, kad apie žemės ūkį, jo svarbą būtina šviesti dar vaikus. O bendras prastas emocinis fonas, lydintis žemės ūkį vėliau prisideda ir prie to, kad vis mažiau jaunų žmonių nori studijuoti gyvulininkystę, gyvūnų mokslą.

Jai antrino Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorė Vilma Živatkauskienė, teigdama, kad žemės ūkis prastai piešiamas jau moksleivių vadovėliuose, tad Žemės ūkio ministerija turėtų stengtis gerinti sektoriaus įvaizdį.

Apie mitus pasisakė ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Audrius Vanagas, pasakodamas, kad, nors nuolat į viešąją erdvę pateikia skaičius, tačiau grūdų augintojai ypač dažnai kaltinami dėl purškimų ir natūralių apdulkintojų nykimo.

„Procesas yra visiškai kitoks, Lietuvoje kiekvienais metais registruojama daugiau negu 200 tūkstančių bičių šeimų, ploto natūraliai išsimaitinti toms šeimoms tenka tik apie 15 ha vienai šeimai, kai literatūroje rašoma apie 50 ha (...) Suraskime Lietuvoje monokultūros lauką, didesnį negu kilometras ar du. O kalbama, kad bitės krenta vidury laukų...“, – apie susidūrimą su mitais kalbėjo A. Vanagas.

Turėtų būti vienodos taisyklės NVO ir lobistams?

Diskusijos dalyviai išklausė ir Europos Audito Rūmų narės Laimos Liucijos Andrikienės pranešimą apie nevyriausybinių organizacijų finansavimą ir audito rezultatus. L. L. Andrikienė atkreipė dėmesį, kad nemažai klausimų dėl skaidrumo kelia lobistinė NVO veikla.

Jai vėliau antrino ir Atsinaujinančių degalų asociacijos „Future Fuel“ vadovas Vytautas Kisielius. Anot jo, nuolatinis spaudimas iš NVO jaučiamas ne tik žiniasklaidoje, bet ir Seime.

„NVO aktyviai dalyvauja teisėkūros procese ir jos turi visai kitus standartus nei lobistai. Iš vienos pusės yra verslas ar ūkis, kuris samdo specialistus, juos registruoja lobistais. Jie turi tam tikrą tvarką ir įsipareigojimus deklaruoti savo veiklą. Susitikai su politiku, pristatei įstatymo projektą – per penkias darbo dienas registruoji skaidrumo registre. NVO tą padaryti turi vieną kartą per metus.

Jie vaikšto po ministerijas, daro lygiai tą patį darbą, finansuojami dar iki galo neaišku kieno. Ir staiga, mes, pavyzdžiui, pamatom, kad kažkas keičiasi įstatymuose“, – kalbėjo V. Kisielius.

Anot jo, lobistų ir NVO veikla yra panaši, tačiau vienodos sąlygos veikti išnyksta dėl skirtingų atskaitomybės reikalavimų. Tad, pasak V. Kisieliaus, reikėtų lobistams ir NVO suvienodinti standartus, veiklos deklaravimo terminus, taikyti teisinę atsakomybę ir investuoti į visuomenės kritinio mąstymo ugdymą.

Ar įmanoma rasti sutarimą?

Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos ekspertas Kazimieras Lukauskas kalbėjo ir galimas bio- ar žemės ūkio terorizmo apraiškas, svarstė, kas galėtų padėti ūkininkams atsilaikyti.

„Turime problemų ir jas reikia spręsti, ieškant kaip tai padaryti racionaliausiai. Reikia palaikyti aktyvistus, visuomenininkus, kurie ieško bendrojo gėrio, bet juos atskirti nuo tų, kurie užsiima dezinformacija, veikia savanaudiškai ir kenkėjiškai (...) Emocijos dažnai pasitelkiamos kelti chaosą ir sumaištį“, – teigė A. Gaižutis.

Tai, kad be žemės ūkio ir aplinkosaugininkų savų lūkesčių dar turi ir vartotojai, priminė Kauno r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Maciulevičius.

Diskusijoje dalyvavęs aplinkosaugininkas, Darnaus vystymosi centro vadovas Liutauras Stoškus pabrėžė, kad diskutuojant racionalu būti atskirti aplinkosaugą, aktyvizmą ir ideologiją, nes visa tai suplakama į vieną. Jis teigė, kad NVO yra tam, jog būtų ginamas bendrasis gėris ir jei valstybė nori, kad gamtos interesai būtų apsaugoti, tam turi skirti lėšų.

Mokslininkė dr. Irena Pranckietienė priminė, diskusijoje yra labai gerai išgirsti abi puses. „Galime ginčytis, bet turi būti balansas. Nėra nei absoliutaus gėrio, nei blogio. Kiekviena argumentacija turi būti su moksliniais įrodymais, tyrimais ir tada mes tikrai susikalbėsime.

Turime pripažinti, kad ir žemės ūkis, ir aplinkosaugininkai yra teisūs. Kai mes suprasime vienas kitą, žemėje vykstančius procesus, tada puikiai susikalbėsime su visomis pusėmis, išskyrus besidarančius sau reklamą“, – reziumavo dr. I. Pranckietienė.