Vėžaičiai (Klaipėdos r.). Kiekvieno gyvulininkystės ūkio pagrindas – žolynai. Artėjant sėjos metui, LAMMC Žemdirbystės institutas seminare ūkininkams priminė svarbiausias pašarinių žolių veisles ir jų ypatybes.

LAMMC Žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo vadovė dr. Danutė Karčauskienė teigė, kad seminarą gyvulių laikytojams apie pašarinius žolynus Vėžaičių mokslininkai surengė pasitarę su ūkininkais.

Žolynai – pigiausi ir labai vertingi pašarai galvijams. Juos ruošti kiekvienam ūkiui yra svarbiausias metų darbas, nes šiuolaikinis gyvulininkystės ūkis, anot D. Karčauskienės, reikalauja stabilios kokybiškų žolinių pašarų bazės.

LSMU Gyvulininkystės instituto mokslininkas dr. Jonas Jatkauskas pabrėžė, kad gyvulininkystė yra ir pievų išlikimo garantas.

Pašarų kokybė, maistinė vertė priklauso nuo žolynų rūšių, veislinės sudėties, naudojimo būdų, pjūties laiko, meteorologinių sąlygų ir pan. Apie tai, kokius žolių mišinius rekomenduojama rinktis, atsižvelgiant į vyraujančias gamtos sąlygas, ūkininkams nuotoliniame seminare pasakojo vienas labiausiai patyrusių šalies specialistų, LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkas dr. Vaclovas Stukonis.

Produktyviausi – trumpalaikiai intensyvaus naudojimo žolynai

Parinkti žolių mišinį – vienas svarbiausių darbų, norint turėti gerus pašarus. Renkantis mišinį V. Stukonis ragina atkreipti dėmesį į žolyno paskirtį (skirtas šienauti, ganyti, ar ir tam, ir tam), jo naudojimo laiką (ar reikia kuo ankstyvesnio, ar vėlyvesnio derliaus) ir dirvožemio savybes.

Neutralioje dirvoje gerai auga raudonieji ir baltieji dobilai, pašariniai motiejukai, šunažolės, tikrieji eraičinai, nendriniai dryžučiai, pievinės miglės, daugiametės svidrės. Šarminiame dirvožemyje auga mėlynosios liucernos, sėjamieji esparcetai.

Rūgščiose dirvose mokslininkas siūlo auginti rausvuosius dobilus, paprastuosius garždenius, raudonuosius ir nendrinius eraičinus, jose neblogai auga pieviniai pašiaušėliai, smilgos. Pakalkinus dirvožemius galima gauti iki 3t/ha daugiau šieno. Bet, perspėja V. Stukonis, tai nepadės, jeigu podirvis rūgštus.

„Žolės derliaus kiekis, priklausomai nuo dirvožemio, gali skirtis iki 20 kartų“, – pabrėžia mokslininkas.

Labai svarbus ir žolynų amžius. Produktyviausi – trumpalaikiai intensyvaus naudojimo žolynai, dažniausiai jie skirti pieno ūkiams, nes mėsiniams galvijams netikslinga naudoti derlingų dirvožemių.

„Trumpalaikiai žolynai nepakantūs nepalankioms klimato sąlygoms, bet, švelnėjant žiemoms, jie turi neblogų perspektyvų“, – sako V. Stukonis.

Raudonieji dobilai – viena svarbiausių Lietuvos pašarinių žolių, be kurios neapsieina nė vienas gyvulininkystės ūkis. Jie gana lengvai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų ir dirvožemio, yra baltymingi, itin tinka trumpaamžiams ir ekologiniams žolynams, nes dobilai dirvožemį papildo azotu. Labiausiai paplitusios veislės – ankstyvesnė Vytis ir vėlyvesnė Arimaičiai, jos derlingos ir gerai prisitaiko prie Lietuvos klimato sąlygų.

Rausvieji dobilai, anot V. Stukonio, įdomi rūšis, tik ne visų dar įvertinta. Neigiama jų savybė – turi karčiųjų medžiagų, tad truputį blogiau ėdami, bet pagal cheminę sudėtį beveik neatsilieka nuo raudonųjų dobilų. Gerai auga drėgnesniuose, rūgštesniuose dirvožemiuose. Rausvieji dobilai tinkamesni pašarams ruošti nei ganyti. Žinomiausios veislės – Lomiai ir Poliai.

Apyninių liucernų veislė Arka auga kalkinguose, žvyringuose dirvožemiuose ir gali pakeisti baltuosius dobilus. Tai irgi trumpaamžių žolynų augalas.

Paprastasis garždenis, mokslininko manymu, turėtų būti vienas svarbesnių augalų. Jis ypač tinka Žemaitijos, Aukštaitijos kalvotose ir rūgščiuose dirvožemiuose. Tik yra mažiau derlingas, žieduose kaupia karčiąsias medžiagas, tad žydėjimo metu gyvuliai šio augalo nelabai mėgsta.

„Garždenis kaupia taninus, kurie virškinimo trakte mažina metano dujų išsiskyrimą. Taigi, yra naudingas mažinant ŠESD ir klimato kaitos pokyčius“, – pastebi lektorius.

Vienas svarbiausių miglinių augalų – svidrės. Tai daugiausia angliavandenių sukaupiantys derlingi augalai, turintys įtakos ir pieno kokybei. Žinomiausios veislės – ir užsienio šalyse auginama Elena DS, taip pat nuo klimato veiksnių mažiau priklausoma Verseka.

Lietuvoje plinta eraičinsvidrės. Tai labai produktyvus trumpaamžių žolynų augalas, žiemoja geriau negu svidrės ir yra kokybiškesnis negu eraičinai. Labiausiai paplitusios Punia DS ir Lina DS veislės.

Tikra lietuviška žolė – tikrieji eraičinai, jų yra daugelyje žolių mišinių. „Naujausia rekomenduojama veislė – Alanta, ji išsiskiria sėklingumu, o Raskila – derlingumu“, – apie žolių savybes kalbėjo V. Stukonis.  

Pašarinis motiejukas formuoja didelį pirmosios pjūties žolės sausųjų medžiagų derlių, tačiau jų populiarumas mažėja, nes yra mažiau atsparūs sausrai, trūkstant drėgmės gana prastai atželia.

Ilgaamžiai žolynai mėsinių galvijų ūkiams

Mėsiniams galvijams, skirtingai negu pieniniams, užtenka įrengti ilgaamžius žolynus, jų priežiūra, anot V. Stukonio, gerokai paprastesnė.

„Tokių žolynų nereikia dažnai atsėti, jie pakantesni mindymui, atsparesni šalčiams, mažina dirvos eroziją ir pasižymi didesne biologine įvairove. Tačiau šie žolynai mažiau produktyvūs, truputį prastesnė jų pašarinė vertė“, – skirtumus aiškino mokslininkas.

Pagrindinė ilgaamžių žolynų žolė, jo teigimu, turėtų būti mėlynžiedės liucernos. Jų ypatybės – gera pašarinė kokybė, jos ilgaamžės, atsparios sausrai, tik nemėgsta žemo gruntinio vandens ir rūgščios dirvos. Tad liucernų nereikėtų auginti ten, kur rūgštus podirvis, nes ir kalkinimas nepadės – maždaug po 3 metų liucernos tokioje dirvoje išnyks. Populiariausios lietuviškos veislės – Birutė ir Malvina.

Baltieji dobilai – vienos svarbiausių ganyklų žolių, mėgstančios drėgnesnę dirvą. Galvijai juos noriai ėda.

Sėjamieji esparcetai daugiau paplitę tik Suvalkijos ir Dzūkijos kalvose, sausose žvyro dirvose. Lietuvoje platinama tik viena veislė – VB Meduviai.

Tinkamuose dirvožemiuose net 10–20 metų gali augti rytiniai ožiarūčiai, pavasarį augantys geriau nei kitos pupinės žolės. Bet Lietuvos mokslininkai jų selekcijos nevykdo.

Į pašarų mišinius V. Stukonis rekomenduoja dėti itin atsparių nepalankioms sąlygoms nendrinių eraičinų, taip pat paprastųjų šunažolių, pievinių miglių, kurios formuoja velėną.

Nauja rūšis – didžioji smilga, kurią LAMMC mokslininkai siūlo naudoti vietoj miglių. Tai geros pašarinės vertės žolė, vėlyva, tinka ganykloms, nes formuoja velėną. Sukurta tik viena veislė, kol kas jos niekas nedaugina, nedideliais kiekiais smilgos sėklų galima įsigyti LAMMC Žemdirbystės institute.

Įdomi pievinių pašiaušėlių rūšis, išvaizda panaši į motiejukus. „Tai ankstyviausia žolė, išplaukėjanti balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Auga drėgnesniuose dirvožemiuose, tinka šienauti ir ganyti, gyvulių labai mėgstama. Bet dėl ankstyvumo nelabai tinkama mišiniams, ją tinka auginti atskirai, norint anksti turėti šviežio pašaro“, – paaiškina V. Stukonis.

Kaip galimas alternatyvas žolynams pagerinti jis siūlo beginkles dirses, aukštąsias avižuoles, paprastuosius garždenius, mėlynžiedžius ir ruginius vikius.