Kaunas. Naujausios žinios apie pasaulio pieno ūkius, produktų gamybą ir rinką rodo, kad pienininkystės yra ir bus viena svarbiausių agroverslo sričių. Jos perspektyvos – geros. Tačiau tai nereiškia, kad pieno ūkiai bei verslas gali būti ramūs.

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Veislininkystės, gyvulininkystės ir veterinarijos komiteto pirmininkas, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos vadovas dr. Edvardas Gedgaudas rugsėjo 22-26 dienomis dalyvavo Pasaulio pienininkystės kongrese, kuris šįkart vyko Stambule (Turkija). Naujausiomis žiniomis, kas vyksta pasaulinėje pieno rinkoje, E. Gedgaudas pasidalijo praėjusią savaitę įvykusiame ŽŪR Pienininkystės nacionalinio komiteto posėdyje.  

Pienininkystės kongresą rengia Tarptautinė pienininkystės federacija (IDF). Į renginį susirinko apie tūkstantis dalyvių iš 65 pasaulio šalių. Šių metų kongreso šūkis: „Pienas – tai gyvybė!“.

Kaip pasakojo E. Gedgaudas, šį kartą kongrese labai daug dėmesio buvo skirta temai – kaip išsaugoti tūkstančius metų žmonijos puoselėjamą gyvulininkystę, o kartu ir jos vieną svarbiausių sudėtinių dalių – pienininkystę.

Skaičiuojama, kad pasaulyje su pieno gamyba susiję 600 mln. žmonių, o dar 400 mln. dalyvauja pieno produktų gamybos procese. Taigi, iš viso su pienininkyste vienaip ar kitaip susijęs net milijardas žmonių! Šimtas litrų pieno sukuria vieną darbo vietą!

Skiria daug dėmesio produktų reklamai

Tačiau dabar pienininkystė, kaip ir visa gyvulininkystė, susiduria su tam tikros visuomenės dalies, kai kurių suinteresuotų politikų bei organizacijų ar verslo interesų kuriama priešprieša. Visuomenei, ypač jaunimui, bandoma įdiegti požiūrį, kad pienas skirtas nebent kūdikiams, kad suaugusiems jį vartoti nesveika. Viešumoje, ypač jaunimo pamėgtuose socialiniuose tinkluose, tokia klaidinanti informacija nuolatos platinama ir daugelis ja patiki.

Pienininkystės atstovai pastebi, jog tokiais niekuo nepagrįstais gandais labiausiai paveikti jauni amerikiečiai, jiems pasiduoda ir vis daugiau europiečių.

Todėl dabar vakarų valstybių valdžia, pienininkystės organizacijos, gamintojai vis daugiau dėmesio skiria pieno ir jo produktų reklamai. Taip siekiama pasipriešinti kuriamam neigiamam visuomenės nusistatymui prieš pieną.

„Pienas nėra blogis ar kenksmingas produktas. Daugelį amžių vertinamas kaip pagrindinis maisto šaltinis. Todėl kongrese akcentuota, kad pienas tai – gyvenimas, ekonomika ir kultūros dalis. Pasaulyje pieno gamyba didėja, auga ne tik karvių, bet ir melžiamų ožkų, avių, buivolių skaičius“, - įspūdžiais iš renginio dalijosi E. Gedgaudas.

Vakarų valstybių valdžia, pienininkystės organizacijos, gamintojai vis daugiau dėmesio skiria pieno ir jo produktų reklamai. Taip siekiama pasipriešinti kuriamam neigiamam visuomenės, ypač jaunimo, nusistatymui prieš pieną

Daugumą sudaro smulkūs ūkiai

Pienininkystė pasaulio mastu vystoma palyginti nedideliuose šeimos ūkiuose. Pagal pieno gamintojų struktūrą, 1-10 galvijų ūkiai sudaro 78 proc. pieno ūkių (juose laikoma 56 proc. galvijų), 11-100 galvijų ūkiai sudaro 22 proc. ūkių (28 proc. visų pieninių galvijų), o didesni kaip 100 galvijų ūkiai sudaro tik 0,3 proc. ūkių (laikoma 16 proc. visų pieninių galvijų).

Pasak E. Gedgaudo, pasaulyje pieno ūkio vidurkis yra vos 3 karvės. Lietuvoje šis rodiklis – 6 karvės.

Pasaulyje žaliavinio pieno, pieno produktų gamyba bei eksportas kasmet auga. Yra daug šalių, kuriose pastaruoju metu stebima ypač sparti pienininkystės plėtra. Pavyzdžiui, mūsų kaimynėje Baltarusijoje, kuri dabar įeina į didžiausių pieno produktų eksportuotojų šešetuką.

Kaip strateginę žemės ūkio kryptį pienininkystę sparčiai vysto Turkija. Dabar šalyje laikoma net 18,53 mln. galvijų, iš jų – 6,34 sudaro melžiamos karvės. Įdomu tai, kad per pastaruosius penkerius metus pieninių karvių skaičius turkų ūkiuose padidėjo net 700 tūkstančių. Pagal pieno gamybą Turkija yra trečioji Europoje ir 7-oji pasaulyje. Tiesa, produktyvumo vidurkis iš karvės nėra aukštas, sudaro 3 161 kg. Turkija su pieno produktų eksportu orientuojasi į Azijos rinką, kurioje šiuo metu jaučiamas didžiulis vartojimo potencialas.

Potencialas – Azijos rinka

„Vien tik Kinijoje, kurioje gyvena 1,4 mlrd. žmonių ir gimsta kasmet po 16 mln. kūdikių, sveikų produktų paklausa – milžiniška. Juolab, kad vis didėja vidurinioji klasė (dabar jos atstovai sudaro 400 mln.), galinti pieno produktus įpirkti. Pastaraisiais metais įdomia eksportui rinka tampa ir Pakistanas“, - pasakojo E. Gedgaudas. 

Azijos rinkoje per metus vienas gyventojas vidutiniškai suvartoja tik 33,18 kg pieno. Pavyzdžiui, milžinišką žemės ūkio produktų rinką turinčioje Kinijoje šis rodiklis sudaro vos 20,3 kg. Taigi, eksporto perspektyvų atsiveria daug.

Europos Sąjunga ir Naujoji Zelandija yra tarp didžiausių pieno produktų eksportuotojų pasaulyje. ES laikoma viena iš sūrių gamybos ir eksporto lyderių. Pasak E. Gedgaudo, ES turi daugiau kaip 180 pavadinimų sūrių su geografinėmis nuorodomis (Lietuvoje tokius turime tik 2 sūrius).

„Pasaulio mastu žaliavinio pieno kainos kyla tuomet, kai kyla pašarų gamybos kaštai. Pastaruosius trejus metus pasaulyje pieno kainos laikosi vienodame lygyje“, - sakė Edvardas Gedgaudas,ŽŪR Veislininkystės, gyvulininkystės ir veterinarijos komiteto pirmininkas, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos vadovas

Kodėl nekyla supirkimo kainos?

Žvelgiant į optimistiškai nuteikiančius pieno produktų gamybos, eksporto skaičius, žinant, kad dėl pasaulio gyventojų skaičiaus spartaus augimo, maisto produktų (tame tarpe, ir pagamintų iš pieno) reikės vis daugiau, pieno ūkiams kyla klausimas – kodėl nedidėja supirkimo kainos?

Kongrese į šį klausimą atsakymai buvo tokie: pieno gamintojai ir perdirbėjai pradeda dirbti efektyviau. Tai reiškia, kad dėl geresnės galvijų genetikos didėja karvių produktyvumas, dėl geresnių sėklų (žolių, kukurūzų) gaunamas pigesni, bet kartu maistingesni pašarai.

Pavyzdžiui, amerikiečiai, siekdami efektyvumo, pradėjo labiau orientuotis ir pieno sudėtį (daugiau riebalų) ir į tai orientuojantis pakeitė veislininkystės strategiją. Dėmesio pieno sudėčiai skiria ir kitos šalys.

„Pasaulio mastu žaliavinio pieno kainos kyla tuomet, kai kyla pašarų gamybos kaštai. Pastaruosius trejus metus pasaulyje pieno kainos laikosi vienodame lygyje: 35 JAV doleriai arba 31 euras/100 kg. Prognozuojama, kad 2020 m. pieno gamyba pasaulyje didės 2,1 proc. Kitąmet išliekant didesnei paklausai negu šiemet, tikimasi kainų svyravimo 35-38 JAV dolerių/100 kg ribose. Ateities kainos ES ar Naujojoje Zelandijoje prognozuojamos 38-39 JAV doleriai/100 kg, JAV – 42 doleriai/100 kg“, - informacija iš kongreso pasidalijo E. Gedgaudas.

Taigi, pasauliniame pienininkystės kongrese nuskambėjo mintis, kad iš esmės šios agrarinės šakos perspektyvos labai stiprios.

Žemės ūkio rūmuose įvyko Pienininkystės nacionalinio komiteto posėdis, kurio metu pasidalyta žiniomis, kas vyksta pasaulinėje pieno rinkoje

Laukiantys iššūkiai ir jų sprendimai

Nors kongrese išsakyti faktai pieno gamintojams, perdirbėjams ir eksportuotojams leidžia tikėtis šviesios ateities, ramiai gyventi nepavyks. Iššūkių, su kuriais susiduria šiuolaikinė pienininkystė, daug! Ir juos reikės įveikti.

Ne naujiena, kad pienininkystei, kaip ir visam agrariniam sektoriui, vienas iššūkių yra klimato kaita. Ramybės neduoda ir žalieji, pieno priešininkai – veganai, teigiantys, kad gyvulininkystė yra amorali.

Pasak E. Gedgaudo, pieno priešininkai viešumoje reiškiasi labai stipriai. Kongrese šiai problemai buvo skirta daug dėmesio. Svarstyta, ką su jais daryti. Vienas būdų, kaip minėta, skirti daugiau dėmesio pieno produktų teigiamo įvaizdžio kūrimui, vykdant plačiąją visuomenę pasiekiančias reklamos kampanijas. Beje, ŽŪR posėdžio dalyviai pastebėjo, kad Lietuvoje irgi labai trūksta pieno, jo produktų reklamos.

Kitas iššūkis, su kuriuo susiduria pienininkystė, - pienui ir jo produktams rinkoje vis didesnę konkurenciją kelia jo pakaitalai (migdolų, ryžių, sojų pienas ir pan.). Kita vertus, šiuolaikinis mokslas iš pieno irgi kuria naujus produktus, kurie tinka žmonių mitybai. Pavyzdžiui, aktyvūs baltymai, alergijos nesukeliantys baltymai, džiovinto pieno saldainiai ir pan.

Artimiausioje ateityje pieno ūkiams teks ieškoti sprendimų ir dėl to, jog mažėja darbuotojų skaičius (čia dažniausiai pasitelkiama fermų robotizacija). Reikės dar mažinti gamybos kaštus, nes vartotojai linkę rinktis pigesnius produktus.

Dėl aplinkosaugos reikalavimų, teks diegti priemones, mažinančias klimato kaitą. Tačiau, kaip pastebėta kongrese, pienininkystės sektorius šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį padidino mažiau negu galėtų būti. Skaičiuojama, kad nuo 2005 iki 2015 metų daugėjant gyvulių skaičiui šis rodiklis padidėjo 18 proc. Tačiau intensyvumas sumažėjo 11 proc. Be genetinio potencialo gerinimo, gamybos efektyvinimo, šiltnamio dujų emisija būtų padidėjusi 38 proc., - teigė kongreso pranešėjai.

Kaip pieno ūkiai siekia mažinti šiltnamio dujų emisiją? Pavyzdžiui, Prancūzijoje didinamas produktyvių gyvulių skaičius, brokuojami neproduktyvūs, gerinama pašarų kokybė, mėšlas panaudojamas biodujoms gaminti arba stengiamasi jį laiku įterpi į dirvas, pievose sėjamos geresnės genetikos žolės. Be to, ūkiuose įrengiamos vėjo jėgainės, saulės elementai.

„Pasaulio pienininkystė vystosi į priekį. Mes, lietuviai, galime tomis galimybėmis pasinaudoti arba ne. Mūsų pienininkystės silpniausios grandys, ko gero, yra efektyvumas ir genetika. Tačiau bendrame pasaulio kontekste, Lietuva kaip pieno šalis turi labai didelį potencialą“, - mano iš kongreso Turkijoje grįžęs ŽŪR Veislininkystės, gyvulininkystės ir veterinarijos komiteto pirmininkas, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos vadovas dr. E. Gedgaudas.

MŪ inf.