Akademija (Kėdainių r.). Vis daugiau kalbama apie mėsinių galvijų dirbtinio sėklinimo būtinybę, kad būtų greičiau pasiekiama genetinė pažanga. Bet Lietuvoje kol kas tik maža dalis mėsinių galvijų augintojų tam ryžtasi.

Apie dirbtinio apvaisinimo naudą ir būdus kalbėta Mokymų centre „Agroakademija“ vykusioje Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) ir LSMU Gyvulininkystės instituto surengtoje lauko dienoje „Inovatyvių sėklinimo technologijų taikymas mėsinėje galvijininkystėje“.

Su naujausiais sėklinimo metodais mėsinėje galvijininkystėje, skaitmeninėmis technologijomis, mėsinių galvijų lytinių ciklų kontrole augintojus ir specialistus supažindino LŽŪKT gyvulininkystės ekspertas Vytas Gudaitis, LSMU Gyvulininkystės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Nainienė ir doktorantė Inga Merkelytė.

„Dirbtinis sėklinimas suteikė proveržį mėsinei gyvulininkystei, tai jau ne ateitis, bet dabartis. Neabejoju, kad ateis laikas, kai Lietuvoje bus persodinami embrionai“, – teigė V. Gudaitis.

Jis sutinka, kad sunkumų, norint sėklinti mėsinius galvijus, yra: nelengva pamatyti ganyklose lakstančių karvių rują, užfiksuoti gyvulį, organizuoti darbą. Bet kas ryžtasi tam ir po sėklinimo gimusį veršelį palygina su atvestu po natūralaus kergimo – skirtumas akivaizdus.

„Tas darbas, ta užsikrauta našta pasiteisina, todėl reikia tai daryti“, – abejojančius augintojus ragino ekspertas.

LŽŪKT gyvulininkystės ekspertas Vytas Gudaitis neabejoja, kad dirbtinis sėklinimas suteikė proveržį mėsinei gyvulininkystei

Kai bandoje yra bulius, augintojų gyvenimas daug ramesnis. Tačiau ir šiuo atveju, pasak V. Gudaičio, būna visokių niuansų dėl apsivaisinimo – ne visada bulius apvaisina didžiąją dalį bandos patelių: „Kai tikrinu veršingumą, randu ir 30, ir 40, būna ir 90 proc. apsivaisinusių karvių ir telyčių.“

Problema – trūksta mėsinių gyvulių sėklintojų

Nuo ko priklauso apsėklinimo sėkmė? Labai svarbu parinkti tinkamiausią laiką, daug priklauso nuo paties gyvulio, laikymo sąlygų – vienos taisyklės, anot V. Gudaičio, nėra, nes sėklinimo laikas labai individualus dalykas.

Pieninėms karvėms jau naudojamos išmaniosios programos, nustatančios rują ir sėklinimo laiką. Tada rezultatas būna geresnis.

„Didžiausia bėda sėklinant mėsinius galvijus – pažeidžiama gleivinė, tada jau karvė tikrai neapsivaisins. Pasitaiko ir anatominių gimdos kaklelio nukrypimų, dėl kurio nepavyksta įvesti šiaudelio su sperma“, – pasakojo V. Gudaitis niuansus, demonstruodamas ekrane dirbtinio sėklinimo procedūrą.

Kai kurie augintojai iškart klausė, kaip imtis dirbtinio apvaisinimo, jeigu kai kuriuose rajonuose nėra, kam sėklinti, trūksta veterinarijos gydytojų. Apie tai kalbėjo Utenos, Anykščių r. ūkininkai. V. Gudaitis patarė jiems specialiuose kursuose patiems išmokti šio amato, taip pasielgė ne vienas gyvulių augintojas.

„Dabar yra tokių technologijų, kurios labai palengvina sėklinimą“, – LŽŪKT ekspertas drąsino galvijų augintojus mokytis patiems sėklinti.  

Kokio amžiaus telyčias geriausia pradėti sėklinti? Ankstyvas veršingumas, V. Gudaičio teigimu, stabdo kūno vystymąsi. Toks gyvulys iki gyvenimo pabaigos lieka mažesnis, gali vesti jauniklius, tačiau tokio gyvulio vertinimai bus žemesni.

Pasak dr. R. Nainienės, daugelis Europos ir britų mėsinių veislių telyčių subręsta maždaug 12,5 mėn. amžiaus, tačiau daugiausia tai lemia veislė, klimatas, šėrimas, laikymo sąlygos.

Anksčiau bręstančios veislės – angusai, herefordai, galovėjai, juos galima kergti jau 14–16 mėn. amžiaus. Šarolė, limuzinai, simentalai subręsta vėliau.

„Telyčios lytiškai subręsta anksčiau negu pasibaigia organizmo augimas ir vystymasis. Kiekvienos telyčios kergimo ar sėklinimo laikas turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į kūno masę, amžių“, – sakė mokslininkė.

Ji pridūrė, kad moksliniai tyrimai ne visada sutampa su praktika: „Bet noriu jus suintriguoti, kad skaičiuotumėte, žiūrėtumėte patys, kada geriausiai pirmą kartą jūsų telyčioms veršiuotis. Kiekvienas ūkis sprendžia pagal savo tikslus, bandą, jų fiziologinį subrendimą ir turimas sąlygas“, – pabrėžė R. Nainienė.

LSMU Gyvulininkystės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Nainienė sutinka, kad moksliniai tyrimai ne visada sutampa su praktika

Kergti natūraliai pamažu tampa prabanga

LSMU Gyvulininkystės instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja I. Merkelytė dar kartą pabrėžė, kad tik geri vaisingumo ir veršiavimosi rezultatai leidžia sėkmingai vystytis ūkiui.

„Ūkiai, kurie taiko rujų sinchronizavimą ir dirbtinai sėklina gyvulius, pastebėjo, kad nuo kiekvieno parduoto veršelio gaunamas didesnis pelnas, tai susiję su didesniu atjunkomų veršelių svoriu, sutrumpėjusiu veršiavimosi periodu, kokybiškesniais veršeliais“, – kalbėjo lektorė.

Ir pagal ekonominius paskaičiavimus, jos teigimu, kergti natūraliai pamažu tampa prabanga ūkiui, nes gerą reproduktorių sunku ir brangu įsigyti. Be to, vienas bulius viso ūkio poreikių dažniausiai nepatenkina. Todėl dirbtinis sėklinimas – gera alternatyva buliui.

Žinoma, ir dirbtinis apvaisinimas turi sunkumų – dažnai būna nepastebimos rujos, užsitęsęs nevaisingas periodas po apsiveršiavimo (jį lemia veršiavimosi komplikacijos, susirgimai po veršiavimosi ir kt.), netinkamai nustatyta ruja.

„Rujos nustatymas yra pagrindinis veiksnys, kuris turi įtakos karvių bandos reprodukcinei būklei“, – akcentavo LSMU Gyvulininkystės instituto doktorantė Inga Merkelytė.

Karvių rujų išaiškinimas mėsinėje galvijininkystėje nesiekia nė 50 procentų. Tačiau nustatyti rują šiais laikais padeda modernios priemonės – yra sukurta automatizuotų sistemų, kurios gali nustatyti rują daug tiksliau negu vizualinis stebėjimas.

Šiuo metu naudojamos įvairios rujų nustatymo sistemos: klijuojami pleistrai, boliusai, pedometrai, ausų įsagai, antkakliai, davikliai ant uodegos. Dažna priemone išlieka ir rujos sinchronizavimas. 

Dėl rujos sinchronizavimo schemų naudojimo ūkyje būtina pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju. Schemų yra įvairių, kiekvienas ūkis turėtų individualiai ir tikslingai pasirinkti vieną optimaliausią rujos sinchronizacijos schemą.