Radviliškis. Gyvulius puolančių vilkų problema kelia daug ginčų. Nors pripažįstama, kad plėšrūnus, kurie medžioja ganyklose, reikia šalinti iš gamtos, tačiau ir patys ūkininkai turi atsakingiau saugoti gyvūnus. Tyrimai rodo, kad apsaugos nuo vilkų priemonės ne visada kokybiškos.

Apie tai Avių augintojų asociacijos (LAAA) surengtame seminare kalbėjo VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Miško biologijos ir miškininkystės instituto doktorantas Petras Adeikis. Jis atlieka išplėstinius mokslinius tyrimus apie vilkų papjautus gyvulius.

LAAA tarybos pirmininkas Rimantas Kairys norėjo išgirsti daugiau konkretumo, o ne teorijos, nes, akivaizdu, kad tai priešpriešos tarp avių augintojų ir vilkų gynėjų nepanaikins.

P. Adeikis pabrėžė, kad svarbiausia iki minimumo sumažinti vilkų daromą žalą avims, nes visiškai panaikinti problemos nepavyks. „Kai vykdome veiklą gamtoje, turime suprasti, kad ji visada pasiims savo dalį“, – teigė mokslininkas, tyrinėjantis stambiuosius plėšrūnus.

Jis taip pat yra LAAA narys, ūkininkas, gyvena vienkiemyje, Kurtuvėnų regioniniame parke, kur 5 ha plote augina avis dėl kraštovaizdžio. Jo avys jau nukentėjo nuo plėšrūnų, tiesa, ne nuo vilkų, o nuo šunų.

Problemų kyla, kai vilkas nustoja bijoti ir vengti žmogaus

Vilkas, P. Adeikio teigimu, naudingas augalininkams, nes neleidžia elniniams gyvūnams trypti laukų ir nuėsti rapsų žiemą, juos išbaido. O jeigu į laukus atėjo šernų, vadinasi, netrukus ateis ir vilkų.

Problemų atsiranda, kai vilkas nustoja bijoti ir vengti žmogaus. „Kai vilkas nustoja bijoti, bet vengia žmogaus, jų populiacija didėja. Kai plėšrūnas nustoja ne tik bijoti, bet ir vengti žmogaus, kaip dabar ir atsitiko su kai kuriais vilkais, tada atsiranda rūpesčių“, – paaiškino tyrėjas.

Su vilkais susidūrė nemažai avių augintojų

Vilkų problema, P. Adeikio teigimu, iš dalies yra socialinė, o ne ekologinė. Labai sunku įkalbėti ūkininkus registruoti atvejus Biologinės įvairovės duomenų bazėje.

„Žmogus dvi savaites socialiniame tinkle gali pasakoti, kaip, jo teigimu, vilkai papjovė gyvulius, tačiau niekaip neatsiliepia į mūsų prašymus užregistruoti atvejį Biomon sistemoje, kad galėtume atlikti tyrimą. Sako, kad nevargs ir neturi laiko“, – stebisi mokslininkas.

Jis ragina ūkininkus suprasti – jeigu nėra pranešimo, nėra ir problemos, tad niekas ir nesiims jokių veiksmų dėl vilkų. Biomon sistemoje pastaruosius keletą metų užregistruotų vilkų išpuolių prieš avis mažėja.

P. Adeikis įsitikinęs, kad kai kuriais atvejais avis pjauna šunys, nors ūkininkai tuo netiki. Pasak jo, tik vienintelį kartą prie Žagarės, kur tikrai yra daug vilkų, ūkininkas pats pasakė, kad avis puolė šuo.

Vienas Jurbarko r. ūkininkas nusistebėjo, P. Adeikio žemėlapyje nepamatęs pažymėto savo rajono, kur itin daug vilkų. Lektorius paaiškino, kad tikriausiai apie jų išpuolius ten oficialiai nepranešta, nes tyrimas atliktas tik ten, iš kur gauta pranešimų.

Vilkų populiacija valdoma netinkamai

Tyrimas rodo, kad vilkams nesvarbu, pulti avį ar ėriuką, o jeigu ganykloje veršeliai yra su motinomis, vilkai jų nepuola. Bet kai tik atjunkomi ir atskiriami, vilkai į juos kėsinasi.

LSMU Biologinių tyrimų centro veterinarijos gydytojas dr. Audrius Kučinskas patikino, kad nėra tokių aptvarų, kurių neįveiktų laukinis žvėris. P. Adeikis su tuo nenorėjo sutikti ir ragino ūkininkus geriau saugoti savo turtą. Jis pateikė daug pavyzdžių, kai ganyklų tvoros buvo netvarkingos, skylėtos, neteisingai įkastos arba tiesiog nebuvo įjungta elektros srovė. Vieni augintojai pamiškės sodyboje net paliko pririštą avį prie tvoros per naktį. Nekalbant apie gyvūnų gerovės pažeidimus ir žiaurų elgesį, tai buvo lengvas grobis vilkui.

Iš keliasdešimties P. Adeikio tirtų atvejų, vertinant apsaugą nuo vilkų, daugiausia nukentėjo tie ūkiai, kurių gyvuliai laikyti pririšti arba apjuosti 1 juostos elektriniu piemeniu (po 10 atvejų, 26,3 proc.). Tik vienas vilkų užpuolimas fiksuotas ganykloje, kuri apjuosta 4 juostų elektriniu piemeniu, 4 – kai ganykla buvo aptverta 1 m aukščio tinklu.

Nors blogiausiai apsaugoti gyvuliai labiausiai vilioja plėšrūnus, vis dėlto R. Kairys siūlė nedaryti griežtų išvadų dėl per mažos tyrimo imties. Jam oponavo P. Adeikis sakydamas, kad šalies ūkiuose apsauga nuo vilkų yra gerokai per menka. Trūksta ir švietimo ūkininkams, nes nė vienas jų, kurių avys nukentėjo, nebuvo naudojęsis parama apsaugai nuo vilkų.

Vienas iš seminaro dalyvių sakė, kad vienas pirmųjų pasinaudojo tokia parama, turi elektrinius aptvarus – stacionarų 1,5 m aptvarą, šalia dar yra apjuostas 1,2 m aukščio elektrinis piemuo, viduje avis saugo šunys. Nepaisant to, pernai vilkai triskart užpuolė jo avis.

„Tai jau vilkų elgsenos klausimas“, – teigė augintojas. P. Adeikis į tai atsakė: „Pritariu. Jau ne kartą sakiau, kad vilkų populiacija valdoma neteisingai.“  

Jis parodė ir vieną avių ūkį prie miško Mūšos tyrelyje (Joniškio r.), kur gyvena mažiausiai 3 vilkų šeimos, tačiau tame ūkyje nepapjovė nė vienos avies. Šalia auginamos karvės, yra tiltelis per Šatriją, kuriuo migruoja vilkai, lūšys, o avių apsauga minimali. „Tai reiškia, kad toje vietoje nėra vilko, kurio elgsena pakitusi, kuris mistų naminiais gyvuliais. Ir tokia apsauga veiks, kol neatsiras vilko, kuriam žmogaus veikla bus nusispjauti“, – pabrėžė P. Adeikis. 

Tačiau jis paneigė mitą, kad vilkai į ganyklas eina pjauti gyvulių mokydami vilkiukus medžioti. O tai, kad kartais išpjauna keliolika avių vienu metu, ko negalėtų padaryti vienas vienišas vilkas, P Adeikis aiškina suveikusiu medžioklės instinktu.

Todėl jau ne pirmą kartą jis pabrėžia, kad pirmiausia reikia šalinti probleminius vilkus, kurie peržengia raudoną liniją, t. y. medžioja ne miške, o ganyklose. „Vien populiacijos dydžio valdymas efekto neduoda. Jis veiksmingas nebus ir tuomet, jeigu tik išiminėsime probleminius vilkus ir nesirūpinsime naminių gyvulių apsauga. Visada gali atsirasti vienišius ar sužeistas vilkas, kuris temps iš ūkių gyvulius ar šuniukus, nes nepasigaus stirnos ar elnio“, – kalbėjo mokslininkas.

Jo teigimu, įdiegus bent minimalias apsaugos priemones, sumedžiojus probleminius vilkus ir sureguliavus jų populiacijos dydį, žala naminiams gyvūnams liktų tik minimali. Svarbu ir tai, kad medžiotojai vilkus medžiotų ne gyvenančius miško glūdumoje, o keliančius problemų ūkiniams gyvūnams.

Tačiau didelė problema – leidimas tokiems vilkams sumedžioti, jį gauti užtrunka ilgai ir nėra garantijos, kad jis bus išduotas. „Šiuo klausimu yra betvarkė. Bet jau yra diskutuojama, kad tokį leidimą reikėtų išduoti per dvi dienas“, – sakė P. Adeikis.

2022–2023 m. medžioklės sezonu patvirtintas 282 vilkų sumedžiojimo limitas.