Vilnius. Linus galima vertinti dviem skirtingais aspektais: romantiniu ir ekonominiu. Dėl romantikos viskas aišku – linai yra neatsiejama mūsų etninio paveldo dalis, o štai ekonominiai aspektai kelia daug klausimų.

Trečiadienį parlamentinis Kaimo reikalų komitetas (KRK) organizavo apskritojo stalo diskusiją „Ar sugrįš į Lietuvą linai?“, kurios metu nuomonėmis dalijosi politikai, mokslininkai, augintojai, gydytojai, etnologai. Niekas neginčija, kad linai lietuvių kultūroje užima labai svarbią vietą – jie apdainuoti dainose, lininės juostos, rankšluosčiai iki šiol yra kone privaloma iškilmingų progų atributika, tačiau laukuose pamatyti augančius linus – retenybė.

Skaičiai iškalbingi: 1936 m. Lietuvoje auginta daugiau kaip 96 tūkst. ha linų ir Lietuva pagal parduodamo pluošto kiekį užėmė trečią vietą pasaulyje, o 2018 m. buvo deklaruota vos 546 ha linų.

Be rėmimo sektorius sunyko

KRK pirmininkas Andriejus Stančikas sakė, kad linų sektorius sunyko dėl menkos paramos ir dėl skeptiško perdirbėjų požiūrio į Lietuvos augintojus – esą galima geresnės kokybės žaliavos atsivežti iš Prancūzijos ar Baltarusijos. Tačiau kai šalies ūkininkai nustojo auginti linus, perdirbimo pramonė labai greitai žlugo. Vien užsidarius Plungės linų audinių fabrikui be darbo liko 1700 žmonių. Šiuo metu Lietuvoje neveikia nė viena linų pluošto perdirbimo įmonė.

KRK narys Petras Čimbaras prisiminė, kad kažkada Lietuva garsėjo visoje Europoje kaip kokybiškų pluoštinių linų augintoja. Deja, tai liko tik prisiminimuose. Dabar linai įdomūs pavieniams entuziastams, o iš Žemės ūkio ministerijos P. Čimbaras sakė pasigendąs dėmesio linų sektoriui.

„Praėjusią kadenciją man teko kuruoti pluoštinių kanapių auginimo sritį. Daug buvo skeptikų, labai daug diskusijų, bet mums pavyko – kanapės grįžo į laukus. Dabar norisi atkreipti dėmesį į linus“, – kalbėjo P. Čimbaras.

Žemės ūkio ministerijos vyriausiasis patarėjas Rimantas Krasuckis sakė, kad 2018 m. mūsų šalyje linus augino 80 ūkio subjektų. Auginami faktiškai tik sėmeniniai linai, kirti aliejaus gamybai.

„Kiek bemylėtume linus, turime būti realistai. Nuo ministerijos noriu perduoti, kad esame nusiteikę palaikyti šį sektorių ir remti, kiek įmanoma. Linų augintojams yra tam tikrų teorinių galimybių gauti paramą, tik reikia tas galimybes aiškiau ištransliuoti ūkininkams. Jei ES šalims narėms bus suteikta daugiau laisvės organizuojant žemės ūkio ir maisto gamybą, bus galima labiau palaikyti linų augintojus“, – sakė R. Krasuckis. Kartu jis pabrėžė, kad jokia valdžia negali priversti žemdirbių auginti linus, jei jie to nenorės ir jei veikla nebus pelninga.

Kokybė krito dėl pasikeitusių sąlygų

Daug metų linų tyrimai buvo atliekami Panevėžio rajono Upytės bandymų stotyje. Nuo 1965 m. joje buvo sukurta 13 pluoštinių ir 3 sėmeninių (tarpinių) linų veislės. Pastarosios auginamos ir dabar mūsų ūkininkų laukuose.

Ilgametė šios mokslo įstaigos darbuotoja Elvyra Gruzdevienė paaiškino, kad linai turi 22 gentis ir daugiau kaip 200 rūšių. Jie gali būti pluoštiniai, tarpiniai, aliejiniai, rėpliojantys. Tai, ką mes dabar vadiname aliejiniais, iš tikrųjų yra tarpiniai linai. Nes tikruosius sėmeninius linus labai sunku nuimti, jų sėklos mažesnės.

E. Gruzdevienės teigimu, pluoštiniai linai buvo palikti Dievo valiai nuo 1994 m., kuomet perdirbimo fabrikai nustojo mirkyti linus ir supirkdavo jau klojėtus. Dėl nepalankių orų ar dėl augintojų padarytų klaidų linai arba persiklojėdavo, arba jiems trūkdavo iki tinkamo atsiklojėjimo, todėl produkcija dažnai sugesdavo. Dėl pasikeitusio klimato išplito pavojinga karantininė liga pasma, kuri irgi pablogino produkcijos kokybę.

Jurbarko rajono ūkininkė Vilma Venslauskienė mano, kad viena iš linų sektoriaus sunykimo priežasčių buvo tai, kad įstojus į ES Lietuvos žemdirbiai pradėjo labai atmestinai auginti linus. Siekiant sutaupyti, nebuvo atnaujinama sėkla, nepaisoma produkcijos kokybės. Suveikė ir išorinės priežastys – labai maža parama. V. Venslauskienė vadovavo linus perdirbančiam žemės ūkio kooperatyvui „Jurbarko linų verslas“, kuris nuo 2012 m. nebevykdo veiklos. „Nebus paramos, nebus ir linų“, – įsitikinusi V. Venslauskienė.

Linų aliejus – ir maistas, ir vaistas

Širvintų rajone, Bagaslaviškyje, ūkininkaujantis Bronislavas Liubomiras Vošteris yra vienas iš tų entuziastingų žemdirbių, kurie iki šiol augina linus ir tiki šio augalo perspektyvomis. Jo teigimu, linų sėmenų aliejus yra aukso vertės, jo privalumų nesugebame išnaudoti. Linų sėmenų aliejuje yra itin vertingų polinesočiųjų Omega 3 riebalų rūgščių, tad mūsų šalies gyventojams šis aliejus puikiausia galėtų pakeisti žuvų taukus.

Ūkininkas Bronislavas Liubomiras Vošteris buvo vienas iš diskusijos apie linų sektoriaus atgaivinimą iniciatorių

Linų sėmenų išspaudos – puikus pašaras gyvuliams ir paukščiams, nuo kurio mėsa, pienas ir kiaušiniai įgauna daug didesnę maistinę vertę. „Pluoštiniai linai jau atgyveno. Galvokime apie sėmeninius linus. Nereikia jokių ypatingų priemonių, tik skatinkime, kad žemdirbiai tuo užsiimtų, o gyventojai vartotų vertingus linų produktus“, – kalbėjo B. Vošteris.

Jam pritarė ir gydytoja Jūratė Barysienė. „Lietuva yra tarp tų šalių, kur širdies ir kraujagyslių ligos yra dažniausia mirties priežastis. Norisi paskatinti dirbti su linais, galvojant apie mūsų šalies gyventojų sveikatą“, – pabrėžė J. Barysienė pridurdama, kad širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai labai svarbu tinkama mityba.

„Viduržemio jūros dietos mūsų sąlygomis sunku laikytis, Lietuvoje ji neveikia. Dabar pati madingiausia yra Skandinavijos dieta. Lietuviai žuvų produktus puikiausiai gali keisti linų sėmenų aliejumi, nes svarbiausia valgyti tai, kas auga pas mus, ką galime paimti iš gamtos“, – sakė gydytoja.

Būtina imtis konkrečių veiksmų

Diskusijoje buvo pasidalyta mintimis, kas padėtų atgaivinti linų sektorių. Siūlyta linų populiarinimui panaudoti agroturizmą, edukacines programas, sukurti linų augintojų asociaciją. „Reikia veiksmų, o ne tik kalbų. Reikia konkrečių rėmimo priemonių. Kasmet žemės ūkio ministerija turėtų atsiskaityti, kas nuveikta linų klausimu“, – siūlė Mykolo Romerio universiteto profesorius Alvydas Baležentis.

Aleksandro Stulginskio universiteto docentas Evaldas Klimas pajuokavo, kad diskusijoje tvyro švelni šermenų nuotaika, kai kiekvienas apie numirėlį gali pasakyti labai daug gero, bet jau nieko negalima pakeisti.

„Kategoriškai su tuo nesutinku. Diskusija turėtų vadintis ne „Ar sugrįš linai?“, o „Kada sugrįš?“. Dirvožemio degradavimas dėl monokultūrų auginimo, bioįvairovės mažėjimas – visa tai skatina sugražinti linus į mūsų laukus. Kada atsakingi valdžios žmonės imsis linų klausimo? Kas valdo pinigus, nuo to viskas ir priklauso“, – karštai kalbėjo E. Klimas.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės instituto mokslo darbuotojas Vytautas Ruzgas įvardijo tai, kas sudaro problemos esmę: jei žemdirbys dirba ir kažką augina, tai jis turi gauti pelną. Nė vienas ūkininkas neaugins augalų, kol nežinos, kur dėti produkciją. Kai bus vartotojas, atsiras ir augintojas. Ūkininkams reikia rėmimo, o vartotojams – žinių apie linų aliejaus ir iš jo pagamintų produktų teikiamą naudą. Tam reikia plačios informacinės sklaidos.

MŪ inf.