Kaunas. Konferencijoje „Tvarus ūkis“, kurią surengė įmonė „Bioversio“, ūkininkai ir verslo ekspertai diskutavo apie kooperatyvo „Grūdai LT“ steigimo galimybes. Nors sprendimas dar nepriimtas, žemdirbių teigimu, šis kooperatyvas yra būtinybė.

Diskusijoje „Ar būtina valstybės parama kuriant „Grūdai LT?“, kurią moderavo žurnalistas Raigardas Musnickas, dalyvavęs Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas Gedas Špakauskas neslėpė – toks kooperatyvas grūdų ūkiams būtinas, jei jie nori konkuruoti pasaulinėje žemės ūkio rinkoje. Mat dabartinės grūdų supirkimo kainos yra gerokai per mažos.

„Grūdai  yra žaliava, kurios nori visi kuo pigiau. Kviečių kaina dabar yra kone tokia pat, kokia buvo prieš 10 metų. Tai yra nenormalu. Juk savikaina ir gamybos kaštai gerokai išaugo. Kuo toliau, tuo mažiau uždirbame iš grūdų. Tad turime imtis priemonių“, – kalbėjo G. Špakauskas.

Pasak jo, gerų žemės ūkio kooperatyvų pavyzdžių yra, tarkime, Latvijos „Latraps“ ir Lietuvos „Pienas LT“. Vadinasi, kooperacija sektoriui tikrai gali atnešti teigiamų pokyčių.

Galvoja apie perdirbimą

Kooperatyvo vizija peržengia žaliavos (grūdų) perpardavinėjimo ribas, kai grūdai superkami ir parduodami brangiau (kaip veikia dauguma grūdų kooperatyvų Lietuvoje). Kooperatyvas „Grūdai LT“ būtų orientuotas į perdirbimą, pridėtinės vertės kūrimą, kaip kad veikia kooperatyvas „Pienas LT“.

G. Špakausko teigimu, kol kas diskutuojama apie bioplastiko, fermentų, baltymų iš žirnių ar pupų gamybą. „Tiesiog reikėtų padaryti išsamią analizę ir paskaičiuoti, kas labiausiai apsimoka ir kas kuria aukščiausią pridėtinę vertę“, – sakė LŪS vicepirmininkas.

Pasak advokatų kontoros „Walless“ Lietuvos biuro vadovaujančiosios partnerės, advokatės, investuotojos Dovilės Burgienės, taip veikiantis kooperatyvas tikrai galėtų dirbti sėkmingai.

„Produktus, kuriuos kooperatyvas potencialiai galėtų gaminti, gamina ir kitų valstybių kooperatyvai. Jie toje pačioje rinkoje tuos produktus realizuoja ir iš to uždirba. Tai kodėl mes to negalėtume padaryti? Juk lietuviai gabūs, mūsų verslas sėkmingas“, – tikino D. Burgienė.

Stinga entuziastų

G. Špakauskas įsitikinęs, kad kooperatyvas nėra standartinis verslo pavyzdys. Mat, jo teigimu, kuo daugiau dalyvių pradiniame vizijos išgryninimo etape, tuo sunkiau pasiekti sutarimą, todėl svarbu pradėti nuo mažesnio, bet motyvuotų ir lyderystės nebijančių ūkininkų rato.

Vis dėlto nors nemažai ūkininkų idėjai pritaria, realaus įsitraukimo pritrūksta. „Jūs darykit, o mes pagalvosime“, – tokia nuostata, pasak G. Špakausko, pasitaiko dažnai.

Jis pabrėžia, kad savaime sėkmės nelems Žemės ūkio ministerijos ir kitų institucijų įsitraukimas, nes sėkmingas kooperatyvas gali gimti tik tuo atveju, jei ūkininkai norės veikti kartu.

„Jeigu galvojame, kad užduotį sukurti kooperatyvą reikia duoti Žemės ūkio ministerijai, o mes tik prisijungsime, tai tikrai negarantuos sėkmės“, – žodžių į vatą nevyniojo LŪS vicepirmininkas.

Kad kooperatyvas būtų sėkmingas, reikia konstruktyviai dirbti. D. Burgienė pabrėžė, kad itin svarbu, jog pradinėje fazėje susiburtų strategiškai mąstantys žmonės, kurie „mokėtų tarpusavyje derinti interesus ir nesipyktų dėl kapeikų“.

Žinoma, finansinė parama būtų svarbi, mat padėtų greičiau užkurti kooperatyvo veiklą.

„Būtų atsiperkamumas trumpesnis, lengviau įtikinti jungtis ūkininkus, galbūt ir investuotojus investuoti. Pavyzdžiui, Lietuvoje dauguma biodujų jėgainių pastatyta su parama, bet jos gana greitai atsiperka ir uždirba didžiulius pinigus“, – paramos svarbą įvardijo LŪS vicepirmininkas.

Nuo ko pradėti?

Rizikų, ruošiantis kurti kooperatyvą, tikrai yra: finansinė bazė, galimybių studija, verslo planas, atsiperkamumas, sėkmė ir pan. Visas jas ūkininkai kuo puikiausiai supranta.

D. Burgienės teigimu, pirmiausia reikėtų pradėti nuo verslo plano. Kad verslas įsivažiuotų reikia ne tik nuosavo, bet ir skolinto kapitalo. Tačiau, pasak jos, kai verslas yra visiškai naujas, skolinto kapitalo gauti sunku. Mat tik paskaičiavus sąnaudas, investicijų grąžą ir prognozes, galima tikėtis investuotojų ar bankų dėmesio.

„Čia ir yra valstybės rolė. Nebūtinos iš valstybės subsidijos ar dotacijos, bet jeigu ji galėtų kažkokiu būdu, pavyzdžiui, per „Ilte“, suteikti paskolą, būtų galima greičiau ir pigiau pradžią padaryti, o valstybei tie pinigai grįžtų“, – kalbėjo investuotoja, pabrėždama, kad valstybės pagalba nebūtinai turi reikšti subsidijas.

Tą tvirtino ir „Swedbank“ verslo klientų departamento direktorius Paulius Atkočiūnas, pasak kurio, bankai finansavimo sprendimus priima remdamiesi tuo, ar verslas turi aiškų finansinių srautų planą ir žmogų, su kuriuo būtų galima kalbėtis ištikus sunkumams.

„Swedbank“ atstovas tikino, kad sėkmingai veikiančių kooperatyvų vienas iš bruožų yra tas, kad į jį buriasi panašaus dydžio ūkininkai.

„Taip eliminuojami visi ginčai, kad vienas didesnis, o kitas mažesnis, vienas įnešė daugiau pinigų, o kitas mažiau“, – aiškino P. Atkočiūnas.

Pasak jo, taip pat svarbu tai, kad į kooperatyvą nebūtų žiūrima tik per asmeninės naudos prizmę.

„Sėkmę lemia ir tai, kad dalis uždarbio paliekama kooperatyve. Taip jis stiprėja, raumenis auginasi. Tada jau gali eiti į rinką kaip atskiras žaidėjas, kuris tampa įdomus visiems bankams“, – pabrėžė „Swedbank“ atstovas.

Svarbi valdymo struktūra

D. Burgienės teigimu, kuriant kooperatyvą (kaip ir bet kokį kitą verslą) labai svarbu gerai apgalvoti valdymo struktūrą.

„Gali taip atsitikti, kad blogai valdomas kooperatyvas bus neefektyvus, o kaštai bus didesni, nei planuota. Taip nebeliks biznio, visi bus nusivylę, pikti ir nelaimingi.

Kooperacijoje susitarimai tarp akcininkų yra svarbūs. Jų balso svoris priimant sprendimus turėtų būti proporcingas investuotiems pinigams“, – tikino D. Burgienė ir pridūrė, kad jos darbo patirtis su kitais verslais rodo, jog pirmiems žingsniams žengti užtenka 2–3 žmonių ir 100 tūkst. eurų.

Vis dėlto, G. Špakausko manymu, kuriant kooperatyvą tai nepasiteisintų, nes ūkininkai yra bendruomeniški, todėl sprendimų priėmimo teisę reikėtų suteikti visiems.

„Pas ūkininkus neveiktų taip, kad trys ūkininkai susimeta (pinigų kooperatyvui įkurti, – red. past.) ir jie yra bosai. Jeigu taip darysime, būsime palaidoti, – neabejojo G. Špakauskas. – Iš pradžių norime mąstyti kaip ūkininkai, paskui išaugti į verslą, bet valdymą turime lygiai dalytis. Turiu omeny, kad balsavimo teisę turi turėti visi.“

O štai P. Atkočiūnas teigė, kad akcininkų skaičius nėra esminis kriterijus, vertinant kooperatyvų ar kitų verslų patikimumą – daug svarbiau, ar aiškiai apibrėžta valdymo struktūra ir atsakomybės.

„Yra atvejų, kai ir šimtai akcininkų būna, bet jie puikiausiai tvarkosi išsirinkę valdybos narius, kurie turi sprendimo teisę. Bankas nemato problemos, kad yra daug akcininkų, jei yra organas, kuris įgaliotas spręsti, priimti sprendimus“, – tikino „Swedbank“ atstovas.

***

Šiuo metu „Grūdai LT“ yra tik idėja, tačiau jau sukurta virtuali diskusijų grupė, kuri, pasak G. Špakausko, yra pirmasis žingsnis.

Žemdirbiai supranta, kad teks aukoti savo laiką ir veiklas dėl bendro tikslo, o kelias nebus lengvas. Tačiau kaip pastebi LŪS vicepirmininkas G. Špakauskas: „Jeigu nieko nedarysi, tai nieko ir nebus.“