Klaipėdos r. Smulkiems ūkiams vienas realiausių būdų padidinti savo veiklos rentabilumą – tiekti ūkyje išaugintus ir pagamintus produktus tiesiogiai vartotojui. Tam reikia abipusių pastangų: žemdirbiai turi gaminti kokybiškus ir skanius produktus, o pirkėjas – ieškoti būtent jų.

Išskirtinumas, sveikumas, geras skonis, kokybė ir aukšta maistinė vertė – šios savybės išskiria ūkyje paruoštus produktus iš masinės pramoninės gamybos maisto produktų, kuriais užverstos parduotuvių lentynos. Kad produktai iš ūkininko kiemo pasiektų pirkėjus, reikia ir pastarųjų pastangų, finansinių galimybių, o dar labiau – noro paremti būtent savo krašto gamintojus.

Praėjusią savaitę viešoji įstaiga „Kaimo verslo ir rinkos plėtros agentūra“ Vėžaičių konferencijų centre organizavo renginį apie vietines maisto grandines „Sveikesnis maistas – geresnis gyvenimas“, kuriame buvo pristatyti sėkmingai veikiantys vietos bendradarbiavimo, trumpųjų maisto tiekimo grandinių pavyzdžiai ir diskutuota apie tai, kaip paskatinti ūkininkus drąsiau ieškoti galimybių pardavinėti produktus tiesiogiai galutiniam vartotojui.

VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo vystymosi tyrimų instituto profesorė Vilma Atkočiūnienė savo pranešime įvardijo sąvoką „maisto produktų rinkos dykumėjimas“ – tai analogija su dirvožemio dykumėjimu, rinkos degradacija, kurią lemia šviežių, vietinių, didelės biologinės vertės produktų stygius.

„Dykumėjimą sukelia gamybos, perdirbimo ir prekybos kapitalo koncentracija, kuri lemia masinės produkcijos dominavimą. Rinkos įvairovės ir gyvybingumo nykimą taip pat lemia vartotojų elgsenos pokyčiai. Atsikovoti „importo“ produktų užimtą rinkos dalį patys žemdirbiai nėra pajėgūs, ir savaime šis procesas nevyks. Būtina mobilizuoti suinteresuotus veikėjus, kad jie, taikydami tam tikrus metodus, padėtų vietos ūkininkams patekti į rinką“, – mano V. Atkočiūnienė.

Renginys „Sveikesnis maistas – geresnis gyvenimas“ vyko erdvioje (telpa 130 žmonių) Vėžaičių konferencijų centro salėje

Profesorė įvardijo pagrindinius vietos maisto sistemos organizavimo principus: skaidrumas, sąžininga prekyba, draugiškumas aplinkai, išskirtinis produkto skonis ir maistingumas, geografinis artumas, partnerystė ir kooperacija.

Maži ūkiai yra maisto produktų gamintojai, perdirbėjai ir pardavėjai. Kad jų veikla būtų sėkminga, būtina įvertinti ūkio lokalizaciją, vietovės geografinę padėtį, gyventojų skaičių ir tankumą, transporto infrastruktūrą. Pagamintus produktus ūkininkai gali realizuoti per vietos parduotuves ir maitinimo įstaigas, ūkininkų turguose, tiekti tiesiai klientams į namus ar laukti pirkėjų atvykstant į ūkį.

Renginio pertraukėlių metu aktyviai vyko prekyba – buvo galima įsigyti ožkų ir avių pieno sūrių, medaus, įvairiausių žolelių arbatų, prieskonių, lydyto sviesto, burnočių sėklų, kanapių branduolių, vaško žvakių ir daugybės kitų produktų tiesiai iš juos pagaminusių ūkininkų rankų

Kokie veiksniai riboja vietos maisto produktų pirkimą? Pirmiausia, tai palyginti aukštos kainos (didelė dalis gyventojų, deja, svarbiausiu pasirinkimo kriterijumi vis dar laiko maisto pigumą) ir siauras asortimentas. Erzina tai, kad daug laiko sugaištama, kol produktas įsigyjamas (reikia susitarti iš anksto, asmeniškai nuvykti į ūkį ir pan.), todėl iš karto perkamas didesnis produktų kiekis, o jau tada iškyla problemų su jų sandėliavimu.

Pirkėjus atbaido ir tai, kad dažnai nėra galimybės pirkti arti namų, o štai prekybos centras visada šalia. Be to, dažnai potencialūs pirkėjai tiesiog nežino apie konkretų ūkininką ir jo siūlomus produktus, nes jie per mažai reklamuojami.

V. Atkočiūnienė sako, kad ūkininkams labai padėtų savivaldos organizacijos, bendruomenės – jos savivaldybės mastu galėtų skelbti savaitgalių muges, produktų pardavimo dienas, organizuoti viešąsias maisto tiekimo programas, sudaryti ir viešinti „maisto žemėlapį” – taškus rajone, kur galima įsigyti ūkininkų gaminamų produktų, šviesti vartotojus. Ūkininkai, savo ruožtu, turėtų visomis išgalėmis stengtis palaikyti produktų kokybę ir kreipti dėmesį į jų biologinę vertę.

Ūkininkų padėtis vertės grandinėje turi keistis

Žemės ūkio ministro patarėja Giedrė Pupšytė pabrėžė, kad tvarus, aplinkai tausus ir draugiškas žemės ūkis bei gyvybingas kaimas yra stipri Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) kryptis po 2020 metų.

Ministro patarėja įvardijo 9 konkrečius BŽŪP tikslus: remti perspektyvių ūkių pajamas bei ūkių atsparumą, labiau orientuotis į rinką ir didinti konkurencingumą, gerinti ūkininkų padėtį vertės grandinėje, padėti švelninti klimato kaitą ir plėtoti darniąją energetiką, skatinti darnųjį vystymąsi ir veiksmingą gamtos išteklių valdymą, padėti apsaugoti biologinę įvairovę, priraukti jaunuosius ūkininkus ir skatinti verslo kūrimą, skatinti užimtumą, socialinę įtrauktį ir vietos plėtrą, siekti, kad žemės ūkio sektorius labiau atitiktų visuomenės poreikius.

Žemės ūkio ministro patarėja Giedrė Pupšytė pristatė nacionalinę ir ES paramą trumpųjų grandinių organizavimui, kooperacijai ir socialiniam verslui

Taigi, vienas svarbiausių tikslų – gerinti ūkininkų padėtį vertės grandinėje, o vienas iš būdų tai padaryti yra kurti trumpąsias maisto tiekimo grandines. Kai vartotojas perka tiesiai iš ūkio, nauda yra abipusė. Ūkininkai, siekiantys kurti trumpąją maisto grandinę, gali gauti 120 tūkst. Eur vienam projektui (partneriai privalomi). Kaip pastebėjo G. Pupšytė, ūkininkai vis drąsiau siekia gauti šią paramą: 2018 m. buvo tik 3 paraiškos, pernai 16, o šiemet – jau 27, ir toks paraiškų kiekis faktiškai jau išnaudoja visą skirtą biudžetą.

„Smulkieji ūkininkai nuo spalio 5 d. kviečiami teikti paraiškas tarpusavio bendradarbiavimui vystyti ir gauti 90 tūkst. Eur siekiančią paramą vienam projektui įgyvendinti. Iš viso šiam paraiškų rinkimo etapui skirta daugiau kaip 2,3 mln. Eur Europos Sąjungos ir Lietuvos biudžeto lėšų“, – kalbėjo G. Pupšytė ir pridūrė, kad bendradarbiauti galima su sese, broliu, kaimynu ir t. t.

Su šia parama smulkieji ūkininkai galės įsigyti naujos žemės ūkio technikos ir įrangos, susijusios su žemės ūkio produktų gamyba, kitų naujų technologinių įrenginių, kompiuterinės ir programinės įrangos, skirtos projekto reikmėms. Taip pat gauti kompensaciją ūkio paskirties pastatų statybai, rekonstravimui ar kapitaliniam remontui.

Ministro patarėja kalbėjo ir apie būtinybę dar labiau skatinti ekologiškų ir nacionalinės kokybės produktų vartojimą ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bet čia kyla problemų, kai ūkininkai negali pasiūlyti plataus produktų asortimento.

Nemaža paspirtis ūkininkams yra Vaisių ir daržovių bei pieno ir pieno produktų vartojimo skatinimo vaikų ugdymo įstaigose programa. Metinis šios programos biudžetas siekia 5,4 mln. eurų, į programą yra įsijungę apie 1,6 tūkst. vaikų ugdymo įstaigų, produktus pagal programą gauna ir šviečiamojoje veikloje dalyvauja apie 240 tūkst. vaikų. Vaikams išdalyta 1 403 t vaisių ir daržovių, 255 tūkst. litrų sulčių bei 1 841 t pieno gaminių.

Geri pavyzdžiai įkvepia nugalėti biurokratines kliūtis

Vėžaičiuose vykusiame renginyje savo veiklą pristatė ir sėkmės istorijas pasakojo ir ūkininkai, ir bendruomenės. Buvo labai vaizdžiai pademonstruota trumpoji maisto grandinė: renginys vyko Vėžaičių bendruomenėje priklausančiame konferencijų centre, dalyvius maitino visame Klaipėdos rajone jau garsi Brožių kaimo bendruomenė (turinti net 14 darbuotojų, kurie meistriškai skaniai gamina įvairius patiekalus pobūviams, renginiams, tiekia karštą maistą į ofisus Klaipėdoje ir vietoje veikiantiems senelių namams „Senjorų dvaras“), ekologišką mėsą renginio dalyvių maitinimui tiekė Daivos ir Vidmanto Buivydų ūkis, o daržovėmis pasirūpino ūkininkas Vidmantas Kerpė.

„Pradėjome nuo dviejų darbo vietų, stengėmės gaminti sotų, sveiką, kaimišką, ekologišką maistą. Žinia apie mus ėjo iš lūpų į lūpas ir dabar jau turime 14 darbuotojų ir 3 transporto priemones, metinė apyvarta viršija 100 tūkst. eurų. Kad įsivaizduotumėte mūsų darbų apimtis, pasakysiu tokį pavyzdį: rugsėjo 26 d. Palangoje vykusioje sporto šventėje pamaitinome 1 000 žmonių, o tą patį vakarą dar į tris vietas vežėme maistą“, – kalbėjo Brožių kaimo bendruomenės pirmininkė Vida Riaukienė

Renginyje dalyvavę ūkininkai sakė, kad labai reikėtų realios paramos organizuojant internetinę prekybą. „Planavome teikti paraišką paramai gauti, bet nebuvo numatyta realios paramos internetinei prekybai. Pandemija parodė, kad būtent internetinė prekyba yra tai, į ką reikėtų orientuotis“, – siūlė Lazdijų rajono ūkininkė Agnė Juknevičienė.

Klaipėdos r. ūkininkas Tadas Mockus pasiguodė, kad didžiausia problema ir stabdis yra labai didelis biurokratizmas. „Iš pluoštinių kanapių sėklų spaudžiu aliejų. Noriu sertifikuoti aliejų kaip ekologišką, nes sėklos ekologiškos. Prisidaviau VMVT, laukiau leidimo pusę metų, o tada „Ekoagros“ pareikalavo dar kartą tuos pačius dokumentus jiems pateikti. Kodėl institucijos nekomunikuoja tarpusavyje? „Ekoagros“ turėsiu sumokėti du kartus: ir už sėklos sertifikavimą, ir už aliejaus“, – piktinosi T. Mockus ir pridūrė, kad nelogiška tokius pat reikalavimus kelti ir didelei aliejaus spaudyklai, ir jo įsigytam nedidukui presui, kuriuo jis retkarčiais išspaustų kanapių aliejaus.

Renginio koordinatorius Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Verslumo skatinimo ir tautinio paveldo skyriaus vedėjas Paulius Uleckas tiki, kad ateityje vis daugiau mūsų šalies žmonių supras ir išnaudos trumpųjų maisto grandinių privalumus

Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Verslumo skatinimo ir tautinio paveldo skyriaus vedėjas Paulius Uleckas paragino ūkininkus drąsiai naudotis trumpųjų teikimo grandinių dalyvių elektronine sistema www.kaimasinamus.lt, kuri veikia jau ilgiau negu septynerius metus. Tai būdas informuoti apie galimybę nusipirkti produktų tiesiai iš ūkio. Kiekvienas iš mūsų galime palaikyti savo šalies smulkiuosius ūkininkus – trumpųjų grandinių dalyvius, sąmoningai kuo dažniau pirkdami vietinius produktus, o ne atvežtinius.

MŪ inf.