Akademija (Kėdainių r.). Atstatyti dirvožemio gyvybingumą trunka labai ilgai. Paprasčiau jį išsaugoti. Ilgalaikiai sprendimai sveiko dirvožemio labui gali būti priimami nacionaliniu lygmeniu ir kiekviename ūkyje. Kokie tie sprendimai, diskutuojama tarptautinėje konferencijoje „Sveikas dirvožemis – sveikam augalų derliui“.

Kaip praneša agroakademija.lt, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos surengtoje nuotolinėje tarptautinėje konferencijoje dalyvauja daugiau kaip 1 000 klausytojų iš Lietuvos ir 21 užsienio valstybės.

Pirmą konferencijos dieną (vasario 9-ąją) pranešėjai daug dėmesio skyrė žemės ūkio augalų tręšimo technologijoms, pagrindinių augalų – žieminių rapsų ir žieminių kviečių – mokslinių bandymų rezultatams ir auginimo patirtims.

Katijonų mainų geba ir kaip ją valdyti

Kaip dirvožemyje pagerinti katijonų mainų gebą, kokia šio proceso įtaka dirvožemio struktūrai ir augalų tręšimui? Apie tai pasakojo Nyderlandų „Eurofins Agro“ atstovas Arjan‘as Reijneveld‘as (Arjanas Reijneveldas).

Katijonų mainų geba – svarbus rodiklis, parodantis, ar dirva naudojama tinkamai. Tai natūralus dirvožemio gebėjimas surišti katijonus, tokius kaip kalcis (Ca), magnis (Mg), kalis (K), aliuminis (Al), vandenilis (H), taip pat aprūpinti jais augalus. Katijonų mainų kompleksas susideda iš molio (dirvožemio tekstūros), jo tipo (minerologija), dirvožemio organinės dalies, oksidų ir hidroksidų dirvožemyje.

Labai svarbu, kad dirvožemis gebėtų kuo ilgiau išlaikyti ir tiekti maistines medžiagas ir vandenį augalams. Vadinasi, dirvožemio derlumas turi būti aukštas. Kaip jį nustatyti? Pasak A. Reijneveld‘o, pirmiausiai reikia ištirti dirvožemį ir atidžiai išnagrinėti tyrimų rezultatus.

Labai smėlinguose dirvožemiuose katijonų mainų geba maža, todėl lyjant maistinės medžiagos lengvai išsiplauna. Tad nėra prasmės gausiai tręšti net ir tada, kai, pavyzdžiui, kalio kiekis yra mažas.

Organinių medžiagų turinčiame molingame dirvožemyje katijonų mainų geba labai aukšta, todėl maistinės medžiagos yra surištos su moliu bei organinėmis medžiagomis ir lengvai neišsiplauna. Kuo didesnė katijonų mainų geba, tuo gausesnės dirvožemio atsargos ir didesnė produkcija.

O kokios katijonų mainų gebos valdymo galimybės? Juk padidinti organinių medžiagų kiekiui reikia laiko. Pasak A. Reijneveld‘o, efektyvesnė katijonų mainų geba ir dirvožemio pH pagerėtų kalkinat jį kasmet ar kas kelerius (svarbu nekalkinti per dideliais kiekiais, kad neigiamai nepaveiktų dirvožemio ar klimato kaitos).

Situacija taip pat pagerėtų dirvožemį papildžius organinių medžiagų, pavyzdžiui, augalinių liekanų, komposto, mėšlo, žaliųjų trąšų ar tręšiant gipsu, kaliu, magniu, kalciu.

Ūkininkai domėjosi, ar Lietuvoje įmanoma ištirti katijonų mainų gebą dirvožemyje. Pasak LŽŪKT Technologinių paslaugų skyriaus vadovo ir konferencijos moderatoriaus Rimo Magylos, Konsultavimo tarnybos laboratorijoje jau ne vienus metus ūkininkai gali išsitirti dirvožemį, o netrukus bus pasiūlyta ir nauja galimybė, kurią suteikia bendradarbiavimas su „Eurofins Agro“ laboratorija – dirvožemio ėminiai bus tiriami artimaisiais infraraudonaisiais spinduliais (NIRS).

Pranešimo pristatymą rasite paspaudę nuotrauką:

Žieminių kviečių tręšimo technologijos optimizavimas

Daugiau kaip 50 metų javų produktyvumo ir mitybos srityje dirbantis Jungtinės Karalystės konsultacijų kompanijos „ADAS“ Augalininkystės skyriaus vadovas prof. Roger‘is Sylvester‘is-Bradley‘is (Rodžeris Sylvesteris-Bredlis ) pristatė pranešimą „Žieminių kviečių tręšimo technologijos optimizavimas“, supažindino su ūkinės veiklos tyrimais Jungtinėje Karalystėje, kuriais siekiama pagerinti augalų auginimą.

Anot profesoriaus, dirvožemis prisimena ir kaupia mūsų klaidas, todėl svarbu reguliariai stebėti, matuoti ir vertinti maistinių medžiagų kiekį. Sveikame viršutiniame dirvožemio sluoksnyje turi nuolat būti 12 maistinių medžiagų, reikalingų pagal logaritminę skalę (azoto, kalio, kalcio, fosforo, magnio, sieros, geležies, boro, mangano, cinko, vario, molibdeno), ir vandens.

Bet kuri iš šių medžiagų gali būti kritinė, t. y. kurios labiausiai reikia augalui. Dažniausiai azoto, kalio arba fosforo. Didžiausia problema – tinkamai užpildyti spragą tarp azoto kiekio dirvožemyje ir jo poreikio augalui. Trūkumui kompensuoti naudojamos azotinės trąšos. Kuo daugiau azoto, tuo didesnė augalo lapija. Siekiant optimalaus lapijos dydžio (kviečiams apie 5,5 ha/ha) ir gyvavimo trukmės, reikalingos visos minėtos maistinės medžiagos.

Pasak prof. prof. R. Sylvester‘io-Bradley‘io, optimalios azoto normos priklauso nuo kainų, pvz., 10 kg grūdų atitinka 1 kg azoto. Papildoma grūdų vertė reikalauja ir papildomo azoto kiekio. Svarbu apskaičiuoti azoto balansą, įvertinti neaiškumus ir reguliariai jį stebėti (bent kartą per metus).

Remdamasis dešimtmetį kauptais duomenimis ir ūkiuose atliktais eksperimentais, mokslininkas pristatė, kaip kinta optimali azoto, fosforo vertė dirvožemyje ir kokį poveikį tai daro derliui.

Pasak profesoriaus, siekiant gerinti augalų aprūpinimą maistinėmis medžiagomis, verta atlikti, vertinti ir stebėti grūdų ir lapų analizę, o dirvožemį tirti kas kas 3–5 metus. Visa tai padeda tiksliai įvertinti maistinių medžiagų pasisavinimą iš dirvožemio, trąšų naudojimą ir nustatyti maistinių medžiagų trūkumą.

Pranešimo pristatymą rasite paspaudę nuotrauką:

Žieminių rapsų tręšimo technologijos optimizavimas

Žieminių rapsų tręšimo optimizavimo patirtimi ir dešimtmečio tyrimų rezultatais konferencijoje dalijosi dr. Sarah Kendall (Sara Kendal), atstovaujanti jau minėtai Jungtinės Karalystės konsultavimo kompanijai „ADAS“. Ji aptarė žieminių rapsų derliaus formavimą, tręšimo azotu reikalavimus ir rekomendacijas, lapijos kontrolės principus (azoto normas ir terminus), vėlyvą lapų purškimą azotu ir įvairiapusį tręšimą azotu bei tręšimo siera reikalavimus ir rekomendacijas.

Rapsams būdinga ribota medžiagų absorbcija, todėl, norint gauti didelį derlių, labai svarbu yra sėklų skaičius ploto vienete (rekomenduojama 100 000 sėklų kv. m).

Dr. S. Kendall pažymėjo, kad 3,5 vnt. lapų ploto indeksas žydėjimo metu užtikrina maksimalų šviesos sulaikymą. Svarbu yra griežta azoto kontrolė taikant optimalias normas ir pasirenkant optimalų laiką lapijai formuoti (kiekvienai papildomai derliaus tonai, viršijančiai 3,5 t/ha ribą, reikia papildomai 60 kg azoto); svarbu įvertinti azoto kiekį lapijoje, atsižvelgiant į jos dydį (siekiant optimalaus 3,5 vnt. lapų ploto indekso (LPI), 1 LPI reikia 50 kg/ha azoto).

Anot pranešėjos, vėlyvasis lapų purškimas azotu gali padidinti derlingumą; azoto įvairaus naudojimo rapsams pranašumas nedidelis; remiantis rizikos matrica, rekomenduojama sieros norma rapsams – 50–80 kg/ha SO₃. Jos trūkstant, gelsta jauniausi rapsų lapai, žiedai šviesūs, menkesnis derlius ir kokybė be matomų simptomų. Siera pasėliai turėtų būti tręšiami anksti pavasarį. Sieros normą sunku užtikrinti lengvos smėlio tekstūros bei mažai organinių medžiagų turinčiame dirvožemyje, didelio lietaus kiekio ir mažesnių sieros nuosėdų zonose.

Ką daryti, jei lapija per žiemą žūva? „Per žiemą lapijai žuvus, augalas vėl pasisavina didžiąją azoto dalį, t. y. lapams natūraliai žuvus, azotas grįžta į augalą iki lapų nukritimo. Nušalus lapams, azotas mineralizuojamas ir gali būti pasisavinamas. Pagal Vokietijoje atliktus tyrimus, kiekvienas rudenį naudotas papildomas azoto kilogramas padėjo sumažinti azoto trąšų normą 0,7 kg/ha. Rudenį verta išmatuoti lapijos dydį“, – patarė dr. Sara Kendall.

Pranešimo pristatymą rasite paspaudę nuotrauką:

***

Konferencijoje sulaukta dalyvių iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Belgijos, Olandijos, Danijos, Švedijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Rumunijos, Vengrijos, Armėnijos, Serbijos, Australijos, Egipto, Maroko, Pakistano, Mauricijaus.

Pasak LŽŪKT direktoriaus dr. Edvardo Makelio, dirvožemio gerinimo tematika itin aktuali ir gausiai aptariama Europos Sąjungos žaliojo kurso kontekste. Tai, kad konferencija sulaukė didelio būrio klausytojų, rodo, jog einama teisingu keliu.

„Renginyje paskleista naudinga informacija ir patirtis leis ūkiams pasiekti puikių rezultatų bei padės išsaugoti sveikesnį dirvožemį ateities kartoms“, – sakė dr. Edvardas Makelis.

Publikuota iš agroakademija.lt