Kaunas. Paukštininkystės ūkiai, dažnai minimi dėl antibiotikų naudojimo, turi ir daugiau rūpesčių. Dideli sektoriaus iššūkiai taip pat yra naminių paukščių gerovė, aplinkos tarša, gamybos rentabilumas.

Europos technologijų ir inovacijų instituto Maisto inovacijų centras (angl. EIT Food), kurį koordinuoja Kauno technologijos universitetas, bendradarbiaudamas su Olštyno Paukštininkystės institutu, šių metų vasarą atliko apklausą ir ištyrė Lietuvos paukštininkystės sektorių. Apklausoje dalyvavo pašarų gamintojai, pavieniai ūkininkai ir veterinarijos gydytojai, jos metu buvo aiškinamasi, kokie iššūkiai labiausiai aktualūs paukštininkystės sektoriui ir kokia pagalba būtų reikalingiausia, kokiais būdais būtų galima įgyvendinti inovatyvius sprendimus, pasitelkiant mokslą. 

Konferencijoje „Iššūkiai ir inovatyvūs sprendimai paukštininkystės sektoriuje“ patyrę specialistai iš Vokietijos, Italijos bei Lenkijos išryškino problematiką bei pateikė galimus sprendimo būdus, finansavimo alternatyvas, taip pat pavyzdžių, su kokiomis problemomis susiduria kitų šalių paukštininkystės sektoriai. Lietuvos Nacionalinio inovacijų ir verslo centro (NIVC) atstovai pristatė mokslo ir verslo bendradarbiavimo galimybes paukštininkystės srityje. 

Hohenhaimo universiteto (Vokietija) profesorius dr. Michaelis A. Grashornas (Michael A. Grashorn) apžvelgė Lietuvos ūkių problemas pagal apklausos metu gautus rezultatus ir siūlė sprendimus.

„Su klausimynu dirbome visą vasarą ir išryškinome pagrindines sektoriaus problemas – tai yra 7 svarbiausi iššūkiai“, – sakė Vokietijos mokslininkas. Iš Lietuvos gauta 60 anketų, jas pildė šalies Paukštininkystės asociacijos, LSMU Gyvulininkystės institutas, Žemės ūkio ministerija, Grūdų perdirbėjų asociacija ir kitos susijusios institucijos, taip pat ir paukštynų atstovai. Apklausa vyko dar trijose šalyse – Vengrijoje, Italijoje ir Lenkijoje, tik pastarosios šalies rezultatai dar negauti.  

Pasak M. Grashorno, paukštininkystės sektorius gana uždaras. „Mažos įmonės per mažai informuotos apie inovacijų galimybes, galbūt jie turi per mažai galimybių kurti naujus produktus, kad galėtų sėkmingai veikti rinkoje. Maži ūkiai ir įmonės labiau orientuojasi į tam tikras finansavimo galimybes, kad paremtų jų gamybą. Tačiau dideli paukštynai inovacijoms ir naujiems produktams skiria daug dėmesio“, – įžangoje trumpai apibendrino pagrindines išvadas lektorius.  

Jo teigimu, visi sektoriaus dalyviai daugiau ar mažiau sprendžia panašius iššūkius – didinti naminių paukščių gerovę; gaminti sveikesnius produktus; mažinti nepatogumus, kuriuos patiria netoli paukštynų gyvenantys žmonės ir poveikį aplinkai. Iš viso, remiantis klausimyno atsakymais, išskirti 7 didžiausi paukštininkystės sektoriaus iššūkiai: aplinkos tarša, gyvūnų gerovė, antibiotikų naudojimas ir mikrobų atsparumas jiems, higienos normų laikymasis, pašarų kokybė, mėsos ir kiaušinių kokybė ir maistingumas, gamybos sąnaudos ir pelnas.

Aplinkos tarša

Aplinkos taršą sukelia šilumos efektą sukeliančių dujų (anglies dioksido ir amoniako) išskyrimas į orą, kurios susidaro paukščiams kvėpuojant ir dėl energetinių išteklių, kurių reikia ūkio veiklai. Į aplinką iš paukštynų patenka dulkės, bioaerozoliai, kurie gali būti bakterijų, endotoksinų, mielių šaltinis. „Visa tai veikia ir paukštynuose dirbančius žmones, kuriems gali išsivystyti alergijos“, – teigė M. Grashornas.

Didžiausia CO₂ emisija, jo teigimu, išskiriama auginant broilerius, ypač pirmąsias porą savaičių, – ne iš pačių paukščių, bet naudojant energijos resursus jiems auginti. Dedeklių ūkiuose CO₂ emisija mažesnė.

„Amoniako emisija priklauso nuo šalies, paukščių laikymo būdo, nuo vandens, kraiko kokybės, kiek jis sugeria drėgmę, ventiliacijos sistemos – jeigu ji gera, oras gerai cirkuliuoja, bakterijų kiekis kraike mažėja, o tuo pačiu – ir amoniako kiekis. Jeigu broilerių lesaluose yra daug baltymų, į aplinką išskiriama daugiau azoto, kurio perteklius turi įtakos atmosferai ir vandens kokybei. Beje, ši problema aktualesnė dedeklių ūkiuose“, – aiškino lektorius.

Mėšlo daugiausia susidaro dedeklių ūkiuose. Auginant 10 tūkst. vištų, iš 100 g pašarų išsiskiria 200 g skysto mėšlo, su juo pasišalina ir dalis maisto medžiagų. Mėšlo kiekį galima sumažinti koreguojant lesalų sudėtį. 

Sprendimai, kaip sumažinti aplinkos taršą, gali būti keli. Pirmiausia reikia pasirūpinti sausu kraiku, „surišti“ vandenį, tai, anot lektoriaus, brangesnis variantas. Šildomos grindys padėtų išdžiovinti mėšlą, tokiu būdu sumažėtų amoniako išsiskyrimas. Labai svarbu pasirinkti geros genetikos paukščius, kurie geriau įsisavina maisto medžiagas, o ne pašalina jas su mėšlu. Geros genetikos paukščiui reikia mažiau pašarų priesvorio kg gauti. Maisto medžiagas lesaluose reikia koreguoti pagal poreikį, reikia rasti pusiausvyrą tarp baltymų kiekio ir aminorūgščių.  

Dar vienas aplinkos taršos mažinimo būdų – valyti išmetamą orą, siekiant pašalinti kietąsias daleles, fosforą, amoniaką kitus teršalus. Yra įvairių oro valymo sistemų ir Vokietijoje netgi svarstoma kelti reikalavimą statybos leidimą paukštynui išduoti tik tuomet, jeigu bus numatyta konkreti oro valymo sistema.

Paukščių gerovė

Pagal prof. Rodžerį Brambelį (Roger Brambell) yra penkios gyvūnų laisvės ir teisės – nebadauti,  nejausti troškulio ir nepatirti šalčio; nepatirti fizinių kančių; būti apsaugotiems nuo ligų ir žaizdų; elgtis pagal prigimtį; nejausti baimės, streso ir psichinių kančių.  

Daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, dedeklių ūkiuose vis dar žudomi vyriškos lyties viščiukai. Todėl jie dažniausiai yra nužudomi vos tik išperėti. „Apie tai jau daug diskutuojama Vokietijoje, greitai tai bus uždrausta, ir tai turėtų įvykti visoje ES. Klausimas, tik kada tai bus“, – teigė M. Grashornas.

Ką daryti? Galima nustatyti viščiuko lytį dar kiaušinyje – jau yra tam tikri metodai. Gali būti atliekamas spektroskopinis tyrimas, kurio veiksmingumas nustatant embriono lytį siekia 95 proc. Problema – lazeriu išgręžta skylutė kiaušinyje, dėl kurios perėjimo rodikliai gali sumažėti. Kitas būdas – taip pat per išgręžtą kiaušinio skylutę pačioje inkubacijos pradžioje paimti šiek tiek skysčio ir nustatyti estrogeno kiekį – tai 95 proc. tikslumu leidžia nustatyti lytį.

„Šie lyties nustatymo metodai Vokietijos rinkoje jau veikia, juos tik reikia išpopuliarinti. Per dieną tokiu būdu galima patikrinti apie 100 tūkst. kiaušinių. Neabejojama, kad sistemai prigijus Vokietijoje, ji pasklistų po visą Europą“, – sakė Hoheinhaimo universiteto mokslininkas. Hormonų analizės metodas labai svarbus etiniu požiūriu, nes 8–9 inkubacijos dieną embrionas jau būna beveik susiformavęs, turi pojūčius.

Ekologiniai ūkiai viščiukų lyčiai nustatyti, M. Grashorno teigimu, greičiausiai naudos genotipavimą. „Šiuo metu Lietuvoje tai nėra aktualiausia problema, bet netolimoje ateityje su ja susidursite“, – įspėjo profesorius.  

Bandant išvengti paukščių kanibalizmo, reikia ūkio vadybos sprendimų. Vištoms reikia duoti kapoti savo snapu tam tikrą medžiagą – tai kanibalizmo reiškinius sumažina per pusę.

„Jeigu sudarote paukščiams geras laikymo sąlygas, tai į gerąją pusę keičiasi ir visi kiti kokybiniai rodikliai. Labai svarbu pagerinti kraiko, vandens kokybę, sumažinti azoto koncentraciją, ir eliminuoti bet kokias neigiamą įtaką paukščiams darančias sąlygas“, – reziumavo lektorius.

Antibiotikų naudojimas ir mikrobų atsparumas

Paukštininkystės ūkiuose dažniausiai sutinkamos kampilobakterijos, salmonelės, E. coli bakterijos, kurios pasižymi atsparumu antibiotikams. „Nors nuo 2006–ųjų draudžiama antibiotikų dėti į lesalus, paukštininkystėje antibiotikų vis dar naudojama daug, todėl atsparumas ir išsivystė. Problema, kad jeigu reikia gydyti kelis paukščius, turime gydyti visą pulką. Dozę gauna ir sveiki paukščiai – tai didžiausia problema. Atsparumas tokiu atveju formuojasi greičiau“, – apie pasaulinio masto problemą kalbėjo Vokietijos mokslininkas.  

Naudojant antibiotikus broileriams 5 dienas iki skerdimo, kraike liks antibiotikų – jie išnyks tik per 2–3 savaites. Todėl kraiko iškart panaudoti tręšimui negalima, kad antibiotikų liekanos nepatektų į aplinką.

Norint sumažinti bakterijų atsparumą, M. Grashornas priminė kolegos prof. dr. Liudvigo Hiolzlės (Ludwig Hölzle) konferencijoje LSMU Veterinarijos akademijoje prieš kelias savaites išsakytas mintis, kad reikalingas atitinkamas požiūris sudarant stebėjimo programas, būtina ieškoti alternatyvių terapijos ir profilaktikos būdų (biologinių), prevencinių galimybių, kad atsparūs mikroorganizmai toliau nesivystytų. Antibiotikus būtina atsakingai naudoti ir tik esant bakterinėms indikacijoms, o antibiotikų kombinacijas taikyti tik esant išskirtiniams atvejams. Taip pat svarbu vengti antibiotikų patekimo į aplinką.

Aptikus salmonelių pulke, vištas reikia skersti nedelsiant, kad bakterijos nepasklistų. Svarbu, kad būtų užtikrinta naminių paukščių auginimo sistema „pilna–tuščia“, kuri leidžia sumažinti infekcijų ligų riziką, nes išvežus paukščius ne tik grindys ir sienos, bet visa paukštidė yra išvaloma, išplaunama, dezinfekuojama ir kelias savaites „pailsi“ – tokia turi būti kasdienė praktika. Tačiau be mikroorganizmų nerasime nė vienos fermos – juos išnaikinti, pasak M. Grashorno, galėtų tik liepsna.

„Svarbiausi sprendimai, reikalingi antibiotikų atsparumui mažinti, yra higieninė aplinka, intensyvi paukščių pulkų priežiūra, optimalus paukštidžių valymas ir dezinfekcija, parazitų kontrolė, atsakingas antibiotikų naudojimas tik gydymui, bet ne profilaktikai, vakcinacija nuo kokcidiozės, specifinių ūkiui vakcinų naudojimas, pašalinių žmonių paukštidėje nesilankymas“, – kalbėjo lektorius.

Gamybos rentabilumas

Tai labai aktualus klausimas. Gamybos išlaidos priklauso nuo gamybos sistemos. Jeigu yra narvų sistema, vienas darbuotojas gali aptarnauti 50 tūkst. vištų; ant kraiko laikomų vištų – iki 35 tūkst.; laisvai vaikštančių – iki 20 tūkst. paukščių. Tai padidina gamybos išlaidas 35–40 proc., tačiau už tokius kiaušinius vartotojai daugiau sumoka.   

Ekologinių kiaušinių gamyba taip pat reikalauja daug didesnių išlaidų. Laikant dedekles mažomis grupėmis narvuose, 60 tūkst. vietų ant kraiko ir 6 tūkst. laikomų laisvai vienos vietos kaina svyruoja nuo 3 iki 8 centų, o paties kiaušinio savikaina – nuo 1 iki 3 ct. Kainų skirtumą, aišku, dengia vartotojai.

Skaičiuojant broilerių vienos vietos kainą, kuo daugiau paukščių, tuo pigiau ji atsieina. 55 tūkst. broilerių vietos kaina yra 15,1–19,9 centų, 35 tūkst. – 15,7–20,7, iki 29 tūkst. – 16,2–21,4 centų, priklausomai nuo auginimo laiko.

Auginant broilerius labai svarbu gera pašarų konversija. Bet Vokietijoje ir kitose šalyse vartotojai jau nori ne taip intensyviai auginamų paukščių mėsos. Tokių ūkių jau yra, broilerių laikoma gerokai mažiau, naudojamos lėtai augančios veislės, pašarų konvertavimo rodiklis mažesnis ir užauginti viščiukus reikia daugiau laiko. Jie auginami paukštidėje, bet turi galimybę vaikščioti lauke su uždengtu stogu. Tokio ūkio našumas dvigubai mažesnis už įprastą, todėl ūkininkui reikės padengti gamybos išlaidas per didesnę produkcijos kainą.

„Svarbiausia optimizuoti ūkio valdymą, pasirūpinti aukščiausios kokybės pašarais, kad būtų gera konversija ir maža infekcijų rizika, naudoti tik kokybišką gamybos įrangą – tai atsiperka. Patartina auginti produkciją specialioms rinkoms, paženklintą specialiu ženklu – už tai daugiau mokama. Nuo didesnio kiekio uždirbama daugiau, bet vieno vieneto kaina bus mažesnė“, – patarimais apžvalgą baigė Hohenhaimo universiteto profesorius.

MŪ inf.