Vilnius. Ūkinių gyvūnų augintojai nutarė, kad gana tik jiems klausyti gyvūnų sergėtojų aiškinimų, kaip jiems dirbti, ko nedaryti, ko nevalgyti ir t. t. Kodėl saujelė žmonių gali nuspręsti, kas gerai, o kas – blogai?

Kas apgins mus nuo gyvūnų gynėjų? Taip buvo pavadinta tarptautinė konferencija, kurioje Žemės ūkio sektoriaus dalyviai bene pirmą kartą surengė viešą diskusiją apie tai, kad visuomenėje formuojamas iškreiptas gyvūnų gerovės vertinimas.

Pasak renginio organizatorių, mes – tai 94 proc. Lietuvos gyventojų, vartojančių gyvūninius produktus („Vilmorus“ tyrimo duomenimis).

Konfliktas tarp gyvūnų augintojų ir gyvūnų sergėtojų neišvengiamas. Tik kurioje vietoje nuoširdų rūpestį pakeičia finansinis lobistų suinteresuotumas? Kodėl grupė žmonių, atstovaujančių visuomeninėms organizacijoms, gali nuspręsti, kaip auginti gyvūnus, kurių visai neauginti? Kodėl jie nekalba apie tai, kiek iškreiptas gyvūnų gerovės vertinimas kainuoja valstybei ir žemės ūkio verslams?

Tokie klausimai svarstyti konferencijoje, dar kartą kalbėta apie gyvūnų gerovę, nes mintis aiški – šiuolaikiniame žemės ūkyje negausi pelno, jeigu nesirūpinsi gyvūnų gerove. Nuo jos priklauso ir gyvulio sveikatingumas, produktyvumas, produkcijos kokybė. Gyvūnų gerovę šiais laikais užtikrina ir daugybė naujų technologijų, į kurias ūkininkai investuoja milžiniškus pinigus.

Gyvūnų gerovė – šiuolaikinių ūkių prioritetas

„Negerai, kai kažkas savo ideologiją bando permesti kitiems“, – konferencijoje sakė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis. Jis metė akmenį ir į tų politikų daržą, kurie neretai pataikauja, ieškodami papildomų balsų, bet neatranda drąsos kalbėti taip, kaip galvoja.

„Demokratiniai instrumentai neturi būti naudojami idėjoms primesti. Pliuralizmas, populizmas, reakcionizmas, radikalizmas paskui pereina į tuos jausmus, kurie atveda prie labai blogų dalykų“, – nevyniojo žodžių į vatą prof. V. Pranckietis, apeliuodamas į tam tikrus gyvūnų gynėjų veiksmus.

Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos (LŽAA) vadovas dr. Česlovas Tallat-Kelpša ne kartą ir ne du tai yra akcentavęs – neįmanoma užauginti kokybiško kailio neužtikrinant gyvūno gerovės: „Nėra kokybės – nėra pelno.“

Būtent žvėrelių augintojai sulaukia daugiausia kovotojų už gyvūnų teises dėmesio, nors pirmiausia patys sau kelia aukštus standartus: Europos kailių sektorius didžiuojasi įgyvendinama specialia gyvūnų gerovės programa ir sertifikavimo sistema „WelFur“, kurią pripažįsta ir Europos Komisija. „Welfur“ sukūrė 7 Europos universitetų mokslininkai, sertifikuojamus ūkius tikrina nepriklausomi auditoriai.

Lietuvos paukštininkystės asociacijos vadovas prof. Vytautas Tėvelis ironizavo, kad televizijos mėgsta filmuoti gražius vaizdus, kai „vaikšto gražios 7 vištos tarp žydinčių pienių“. Bet esmė yra kita – kažin, ar žmonės būtų sotūs, jeigu visos vištos taip vaikščiotų.

Be to, pasak, V. Tėvelio, paukštininkai yra vieni tų, kuriems tenka nuolat keisti vištų laikymo sąlygas. Vieni reikalavimai buvo Lietuvai įstojus į ES, jiems įvykdyti reikėjo milžiniškų sumų – vienai 30 tūkst. vištų fermai reikėjo tuo metu maždaug milijono litų. Bet po 10–12 metų atsiranda iniciatyvos, sakančios, kad laikyti vištas narvuose negerai. O jeigu reikės atsisakyti narvų, tam gali prireikti 60–70 mln. eurų.

V. Tėvelis pastebi, kad prekybininkai vis dažniau reklamai naudoja teiginius, kad, pavyzdžiui, pyragėliai iškepti nenaudojant narvuose laikomų vištų kiaušinių: „Tarsi jie būtų kažkokie blogi. Jokie moksliniai tyrimai neįrodė, kad narvuose laikomų vištų kiaušiniai būtų blogi.“

KTU prof. Romas Gružauskas pridūrė, kad laisvai laikomų vištų kiaušinių mikrobiologinė tarša yra didesnė negu laikomų narvuose. Taip pat laisvai laikomų vištų kiaušiniuose randama daugiau grybelių, kurie gali sukelti įvairius susirgimus.

Apie įvairiausius verslo sunkumus ir vis sunkėjančią kiaulininkystės sektoriaus padėtį kalbėjo ir Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas.

Rėkiantys „ant bačkos“ geriau girdimi

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius pastebėjo, kad norime superdemokratijos ir kartais „tame pasiklystame.“

„Man atrodo, kad tie, kurie jaučia, kad galima išnaudoti tos demokratinės sistemos trūkumus, pabando labai garsiai šaukti užlipę ant bačkos. Ir kas keisčiausia, kad politikai juos geriau dirbti negu 99 proc. kitų, kurie turi kitą nuomonę. Ir tai matome politikų sprendimuose“, – konstatavo LŪS vadovas, pridūręs, kad reikia rimtai susirūpinti, ar žmonės, ne tik gyvūnai, turi savo teises.

Pasak jo, kad ir ką ūkininkai darytų, jie viską daro tam, kad visuomenė klestėtų. „Ir klausimas, ar tas vienas ar keli procentai turi teisę sakyti, kad tie, kurie augina ir perka, yra neteisūs“, – kalbėjo R. Juknevičius.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) direktoriaus pavaduotojas Eimantas Pranauskas akcentavo, kad kaimo gyvybingumo sąlyga yra žemės ūkio gamyba. Ir gyvulininkystė yra viena iš jos dalių kartu augalininkyste ir dirvožemiu. Visos jos tarpusavyje susipynusios – jeigu vieną išimti, viskas pradės byrėti.

„Lietuvoje mes jau turime byrančią gyvulininkystę. Tai įsivaizduokime, kad sėdime ant trikojės taburetės, kurios viena koja stipriai kliba. Tokį diskomfortą dabar jaučia Lietuvos žemės ūkis“, – kalbėjo E. Pranauskas.

Konferencijoje Lietuvos paukštininkystės asociacija, Lietuvos kiaulių augintojų asociacija, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos žvėrelių augintojų asociacija, Lietuvos ūkininkų sąjunga pasirašė rezoliuciją, kuria kreipiasi į LR Seimą ir Vyriausybę.

Rezoliucijoje teigiama, kad, svarstant ūkinių gyvūnų gerovės ir su jais susijusius klausimus siūloma vadovautis mokslu ir kviečiama bendradarbiauti su ūkininkais, mokslininkais ir veterinarijos specialistais bei kritiškai vertinti gyvūnų aktyvistų lobistinę ir viešųjų ryšių veiklą.

Gyvūnų gerovės teisės aktai turėtų būti kuriami ir įgyvendinami atsižvelgiant į Lietuvos ekonomines sąlygas bei LR Vyriausybės realias finansines galimybes.