Vilnius / Kaunas. Gyvulininkystės ūkio gyvenimas dabar – virtinė naujų reikalavimų, ekonominių ir socialinių iššūkių. Kaip su tuo gyventi? Apie tai diskutuota „Lietuvos verslo forume 2022“.

LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas doc. Arūnas Rutkauskas, VDU Žemės ūkio akademijos Termoenerginių procesų ir emisijos laboratorijos vadovas prof. Rolandas Bleizgys, Respublikinio veterinarijos aprūpinimo centro (RVAC) direktorius dr. Robertas Stoškus ieškojo atsakymų į klausimą: gyvulininkystė ir tvarumas – bėda ar privalumas?

Vargu, ar šiuo metu kas nors galėtų konkrečiai ir labai argumentuotai atsakyti į šį klausimą. O ir vienareikšmio atsakymo turbūt nėra.

Diskusijos moderatorius Kęstutis Vinkus („Nando“) svarstė, ar tvarumo siekis – tik mados reikalas ar neišvengiama būtinybė.

Pasak A. Rutkausko, ne tik gyvulininkystė, bet ir augalininkystė bei kiti agroverslo sektoriai turi ir grėsmių, ir galimybių. „Esame žemės ūkio šalis ir prie visų tendencijų ir grėsmių turime prisitaikyti.

Sakyčiau, kiekviena grėsmė yra galimybė, tik reikia mokėti ją paversti galimybe. Juk jeigu prieš 20 metų kas nors būtų sakęs, kad karvių judėjimą matysime per internetą, niekas nebūtų patikėjęs“, – kalbėjo veterinarijos gydytojas ir ūkininkas.

R. Stoškus pastebi vieną negerą tendenciją – kasmet kaime mažėja žmonių, ypač įvairių sričių specialistų (zootechnikų, fermų vedėjų), veterinarijos gydytojų. Ūkiams sunku rasti ir paprastų darbininkų – melžėjų, mechanizatorių.

„Norinčių dirbti kaime mažai, nes jauni specialistai nebenori dirbti su rašikliu ir popieriaus lapu, jiems reikia išmaniųjų įrenginių ir galimybių dirbti šiuolaikiškai, kaip tai daroma Vakarų šalių gyvulininkystės ūkiuose. Bet einame teisinga kryptimi – ūkininkai linkę investuoti į išmaniuosius sprendimus, galbūt tai leis pritraukti daugiau jaunimo į kaimus“, – svarstė R. Stoškus.

Gyvulininkystė tikrai nėra baisus taršos šaltinis

Prof. R. Bleizgys akcentavo, kad pirmiausia reikia apginti gyvulininkystę nuo neteisingų kaltinimų ir grąžinti pasitikėjimą ja, nes šis sektorius neteisingai nušviečiamas „kaip kažkas baisaus“, nors tikrai nėra toks didelis taršos šaltinis.

„Ar yra mėšle kokių nors aplinkai pavojingų medžiagų? Ne. Mėšlas – ne atlieka, o maistinių (azoto, fosforo, kalio) ir organinių medžiagų šaltinis, galintis mineralines trąšas pakeisti organinėmis. Tik vienas dalykas – mėšlas turi būti laikomas tinkamai. O jo kvapo bijoti nereikia – nepavojingas“, – pabrėžė profesorius.

A. Rutkauskas dar pridūrė, kad tinkamai saugomas mėšlas turi ne „tėviškės“, o malonų kvapą.

R. Bleizgys atkreipė dėmesį, kad, norint iš mėšlo gauti maksimalią naudą, labai svarbu diegti mėšlo tvarkymo technologijas, kad sumažintume azoto nuostolius.

Nors ūkininkai piktinasi kai kuriais reikalavimais, pavyzdžiui, įterpti mėšlą į dirvą per 4 val., tai, profesoriaus teigimu, yra neblogas reikalavimas, kad neprarastume azoto ir naudotume mažiau mineralinių trąšų, išskirtume mažiau ŠESD ir didintume tvarumą.

Pasak R. Bleizgio, yra šiuolaikinių priemonių amoniako išskyrimui kontroliuoti. Tai ir technologinės, mikroklimato kontrolės priemonės, pastaruoju metu vis labiau populiarėja įvairūs probiotikai.

„Taigi, kontroliuoti oro taršą galimybių yra, svarbu pakeisti požiūrį į gyvulininkystę ir nebijoti didinti gyvulių skaičiaus. Šiandien bandymai spręsti oro taršą mažinant gyvulių skaičių labai liūdina. Tai blogiausias problemos sprendimo būdas“, – kalbėjo jau ne vienus metus gyvulininkystės sektorių bandantis apginti VDU Žemės ūkio akademijos profesorius.

Tvarumas – ne bėda, o nauja galimybė

Diskusijos moderatorius sakė ne kartą girdėjęs, kad net nedarydama nieko Lietuva greičiausiai pasiektų taršos mažinimo tikslus dėl savaiminio ūkių nykimo.

A. Rutkausko įsitikinimu, tai įvyks „ir darant, ir nedarant.“ Nes, kaip kalbėjo ir R. Stoškus, ūkininkai linkę gyventi išmaniai, lietuviai labai greitai įsisavina technologijas. Tik jas pritaikius reikia nebijoti pasidalyti gerąja patirtimi.

„Kai kada tai vyksta, bet dalis net nesupranta, kad jau kontroliuoja taršą, emisijas, ŠESD kiekį, tad reikėtų kartais patiems atidžiau į save pažvelgti ir iškelti tą vėliavą.

Turime rodyti, kad gyvulininkystė reikalinga, jog į šį sektorių nebijotų ateiti jaunimas. Tinkamai ir išmaniai tvarkantis, gyvulininkystės sektorius galbūt sustos trauktis. Tokia mano vizija“, – kalbėjo A. Rutkauskas.

Vienas iš tvarumo didinimo būdų – didinti gyvulių produktyvumą. R. Stoškus mano, kad pelningas, produktyvus gali būti ne tik didelis, bet, pritaikius tam tikras technologijas, ir vidutinis bei smulkus ūkis.

„Mūsų ūkiuose yra kompetentingų specialistų, esame įdiegę ne prastesnių technologijų negu užsienio ūkininkai, kai kada net esame žingsniu priekyje“, – teigė RVAC vadovas.

R. Bleizgys teigė, kad gražių, modernių su savo filosofija ūkių Lietuvoje  daug, vis labiau populiarėja melžimo robotai, bet „net studentams aišku, jog robotą lengviau nupirkti nei įdiegti“:

„Tai ne metalo gabalas. Norint sėkmingai naudoti robotus, išnaudoti jų galimybes, reikia daug gebėjimų ir žinių. Smagu, kad nemažai  ūkininkų jų turi“, – sakė jis.

K. Vinkus reziumavo, kad tvarumas – ne bėda, o nauja galimybė. Pasitelkus mokslo pasiekimus ir verslo bendradarbiavimą, naujausius modernius sprendimus, skaitmenizaciją, šiuolaikiniai gyvulininkystės ūkiai gali dirbti ir pelningai, ir tausodami aplinką, spręsdami socialines problemas, pritraukdami jaunus specialistus ir siekdami, kad žemės ūkis būtų ne baubas, o siekiamybė.