Akademija (Kauno r.). Kokiais būdais siekti mėsinės gyvulininkystės sektoriaus pažangos, į ką būtina atsižvelgti, veisiant gyvulius - tokius akcentus seminare dėliojo VDU Žemės ūkio akademijos prof. Vigilijus Jukna.

Parodos „Ką pasėsi...“ metu surengtą seminarą „Inovatyvios veisimo technologijos mėsinių galvijų genetinei vertei didinti“ vedęs prof. V. Jukna akcentavo, kad sektoriui reikia pažangos ir inovacijų: „Atėjo laikas, kai turime atsižvelgti į kokybę, neužtenka, kad turime grynaveislius, tačiau bet kokio tipo ir eksterjero gyvulius. Tai neužtikrins geros produkcijos ir pajamų. Bandos gerinimas yra nuoseklus darbas.“ Lietuvoje, pasak lektoriaus, jau yra sukaupta neblogos genetikos gyvulių, su kuriais galima dirbti toliau, tačiau yra prastesnių ūkių.

V. Jukna įsitikinęs, kad Lietuva gali turėti išskirtinumą, gamindama ekologišką jautieną ir jos produktus, tačiau tam pirmiausia reikia užauginti tokius galvijus, kurių mėsa būtų minkšta ir kokybiška. O tai priklauso ne tik nuo šėrimo, ūkio vadybos, bet ir nuo gyvulio veislinės vertės ir tipo. „Kiekvienoje veislėje egzistuoja bent 3-4 galvijų tipai ir nuo jų pasirinkimo tolimesniam veisimui labai priklauso, kokius turėsime rezultatus. Nuo to priklausys ūkio ekonominiai rodikliai“, - teigė profesorius.

Kalbėdamas apie šarolė veislę, jis akcentavo, kad Lietuvoje turime rinktis stambų ir raumeninį, jokiu būdu ne palengvintą ar smulkųjį tipą, kurių Lietuvos ūkiuose dar yra nemažai. Kai tokius gyvulius augintojas nuveža į perdirbimo įmonę, laukia didelis nusivylimas, nes mėsos išeiga maža, o skerdena blogai įvertinama.

„Ir dėl to kalta ne veislė, bet blogai pasirinkti gyvuliai veisimui – tai ir nulemia, kad iš gyvulio gausi mažiau, negu jis gali duoti. Galima toliau naudoti tam tikrus veisimo būdus, parenkant atitinkamus bulius, ir per kelias kartas tą bandą pagerinti, tačiau tai reiškia ilgą laiką ir papildomas išlaidas, negaunant to, ką būtų galima gauti iškart. O perkant galvijus, jų kaina priklausomai nuo tipo beveik nesiskiria“, - pabrėžė lektorius, pridūręs, kad žinių stoka nemažai kainuoja.

„Atėjo laikas, kai turime atsižvelgti į kokybę, neužtenka, kad turime grynaveislius, tačiau bet kokio tipo ir eksterjero gyvulius“, - seminare kalbėjo prof. Vigilijus Jukna

Ilgos kojos ir seklus liemuo – visiškai nepageidautini šarolė veislės galvijų eksterjero požymiai. Gyvuliui reikalingas ilgas užpakalinio kumpio raumuo, gilus liemuo ir krūtinė, kojos turi būti vidutinio ilgio. Iš tokio tipo gyvulių, anot V. Juknos, visada gausime maksimalią naudą.

Problemų patiria ir angusų augintojai, kurie tik po kurio laiko supranta tipo skirtumus. Pasak lektoriaus, veisiant škotiško (europinio) tipo angusus, neturėsime tokios naudos, kokią duoda vadinamasis tarpinis tarp kanadietiško ir europinio tipas. Beje, Lietuvoje būtent šis ir yra labiausiai paplitęs. Tačiau dar yra, nors ir nedaug, tikrųjų Aberdyno angusų, kurių požymiai – trumpos kojos, negilus liemuo, mažesnis raumeningumas.

Komentuodamas galimus veisimo metodus, V. Jukna pabrėžė, kad grynaveislių galvijų bandose naudojamas grynaveislis kergimas ir „čia jokių improvizacijų nereikia“. Svarbiausia - geras bulius, nes jis lemia arba bandos gerinimo sėkmę, arba pradeda bloginimą.

Auginant galvijus mėsos gamybai, profesorius siūlo išbandyti įvairius gamybinio kryžminimo variantus. Ypač efektyvus būna dviejų mėsinių veislių kryžminimas, nes tokie mišrūnai dėl heterozės efekto dažnai priauga 10-12 proc. daugiau svorio, negu grynakraujai, esant toms pačioms auginimo sąlygoms. Be to, mišrūnai būna geresnės sveikatos, mažiau serga, turi didesnį priesvorį ir jų mėsos kokybė būna truputį geresnė. „Sumaniai sudėliojus veisimo schemas, toks dviejų mėsinių veislių kryžminimas mėsos gamybai yra visai rekomenduotinas. Prancūzai jau net išskiria šarolė bulius, atskirai naudojamus kryžminti mišrūnams“, - teigė lektorius.

Naudotinas yra aubrakų ir šarolė kryžminimas. Tai, pasak V.Juknos, pats geriausias derinys mėsos gamybai. Antroje vietoje pagal efektyvumą – aubrakų kryžminimas su limuzinais. Prancūzai bando mėsinius kryžminti su pieniniais ir gauna visai neblogus pirmos kartos mišrūnus. „Heterozės efektas labiausiai pasireiškia pirmoje kartoje ir tai reikia išnaudoti“, - akcentavo pranešėjas.

Grynaveislių mėsinių galvijų bandą per kelias kartas galima suformuoti ir iš pieninių bandos – tai užima daugiau laiko, bet yra daug pigesnis variantas. „Tenka girdėti vis daugiau ūkių, kurie eina šiuo keliu ir jau netgi turi 5-6 kartos mėsinių galvijų, kuriuos galima traukti į kilmės knygą“, - sakė V. Jukna, dar pridėjęs, kad pagal zootechninę praktiką, į kilmės knygą gali būti traukiamas netgi nuo ketvirtos kartos, jeigu atitinka veislės tipą ir išvaizdą, o nuo penktos kartos – tai jau be abejonių.

Rotacinis kryžminimas mėsos gamybai yra pats efektyviausias būdas, kai sumaniai sudėliojamos 2-4 veislės, kad būtų išlaikytas heterozės efektas, kuris efektyviausias būna pirmoje kartoje. Naudojant tą pačią veislę, antroje kartoje heterozės efektas mažiau pasireiškia, tačiau jeigu įterpiame kitą veislę, vėl gauname heterozės efektą. „Taigi, tai pats efektyviausias veisimo metodas, kalbant apie mėsos gamybą, svarbu teisingai sudėlioti naudojamų veislių schemą stambėjimo kryptimi. Pavyzdžiui, pieninės karvės kryžminamos su limuzinų buliumi, gautos mišrūnės telyčios poruojamos su šarolė ar kitų veislių stambiais buliais“, - patarimus dalijo VDU Žemės ūkio akademijos profesorius.

Į ką labiausiai kreipti dėmesį, norint padidinti bandos veislinę vertę? Svarbiausias šiuo atveju yra reproduktorius, jis lemia iki 70 proc. tiek veislinės, tiek prekinės bandos sėkmės. Tačiau, pastebi V. Jukna, kai ūkininkas perka bulių kryžminimui, mėsos gamybai, reikalavimai reproduktoriui gali būti šiek tiek mažesni - jeigu jis ir turės kokį nors eksterjero trūkumą, pvz., truputį įlinkusią nugarą, tai ne bėda, svarbu, kad būtų geras gyvulio raumeningumas. Svarbiausia perkant bulių žiūrėti, kad būtų taisyklingai statomos užpakalinės kojos, nes jeigu bus per daug status kampas, bulius nenoriai kergs. „Ir niekaip nesuprantu, kokio tikslo ūkininkai siekia, kai kryžminimui perka buliuką be raumenų? Tai tik pinigų išmetimas. Bet patys ūkininkai pripažįsta, kad koją pakiša žinių stoka, jie mano, kad kryžminimui tinka bet kas“, - dalijosi mintimis profesorius.

Jis taip pat priminė, kad, norint išryškinti genetinį gyvulio potencialą, negalima jo nuskurdinti, auginti pernelyg ekstensyviai – tokiu atveju genetinė vertė per kelias kartas sumažės. Veisimui tinkamo tipo gyvulių formavimas, porų atranka ir paranka, buliaus gebėjimas perduoti palikuonims savybes – į tai labiausiai reikia kreipti dėmesį. Taip pat naudingas nugaros ilgojo raumens skenavimas – jis padeda įvertinti buliukus, telyčias pagal šitą požymį ir veisimui naudoti geriausius gyvulius.

Profesorius pasidžiaugė, kad ūkininkai jau pradeda suprasti, kodėl reikia sverti gyvulius – kad galėtų vykdyti selekciją pagal karvių žindenių pieningumą. „Gyvulių produktyvumo kontrolė reikalinga jums patiems, ne valstybei. Tik dar reikėtų ir gautus duomenis analizuoti“, - patarė ūkininkams, tiesa, negausiai susirinkusiems, V. Jukna.

Tuo pačiu profesorius išsakė nuomonę, kad Lietuvos mėsinės galvijininkystės sektorius neturi aiškios vystymo vizijos, jam trūksta nuoseklaus ir pastovaus veislininkystės darbo ir tai yra sektoriaus silpnosios vietos. „Blogai, kad daug kas keičiasi kas ketverius metus – kartais reikia keisti kažką dėl to, kad tai darė „anie“, ir to tęstinumo nebuvimas versle, ypač žemės ūkyje, yra pats blogiausias dalykas. Todėl ir matome statistiką, kad gyvulių mažėja“, - turėdamas galvoje ir teisės aktų keitimus, keičiantis valdžiai, kalbėjo V. Jukna.

Taip pat, jo nuomone, labai svarbu, kad vyktų nuoseklus veislininkystės darbas, nuosekli selekcija, tačiau bandose naudojama per mažai įvertintų bulių. „Trūksta ir žinių. Nors pažangių ūkių daugėja, bet mąstančių primityviai, kad mėsinį galviją svarbiausia nusipirkti, o tada paleisi į laukus ir jis užaugs savaime, bus geras ir gražus, dar yra. Bet taip nėra“, - aiškino lektorius.

MŪ inf.