Kaunas / Delis. Pasauliniame pienininkystės kongrese revoliucinių sprendimų nebuvo, tačiau sektorius nusiteikęs ieškoti visų įmanomų būdų apsiginti nuo nepelnytų kaltinimų ir išsaugoti pieno, kaip svarbiausio maisto, o tuo pačiu – ir pragyvenimo šaltinio, reputaciją.

Toks buvo šių metų Pasaulinio pienininkystės kongreso, vykusio Indijoje, šūkis: „Pienas – maistas ir pragyvenimo šaltinis“.

Tarptautinė pienininkystės federacija (IDF) kasmetinį kongresą tolimoje Pietų Azijos šalyje surengė neatsitiktinai – Indija per pastaruosius keletą metų padarė didžiausią proveržį pienininkystėje ir šiuo metu pagamina net 23 proc. viso pasaulio pieno.

IDF kongresas – pasaulio pieno pramonės aukščiausiojo lygio susitikimas, kasmet suburiantis apie 1 500 dalyvių iš viso pasaulio. Kongresą Indijoje atidarė šalies premjeras Narendra Modi.

Didžiausiame IDF renginyje įžvalgomis ir idėjomis, naujausiais tyrimų rezultatais, patirtimi, kaip pienininkystės sektorius gali prisidėti prie pasaulio aprūpinimo maistu ir puoselėti tvarų ūkininkavimą, dalijasi mokslininkai, ekspertai, verslo ir šalių vyriausybių atstovai, ūkininkai ir kt.

Mūsų šaliai kongrese atstovavęs Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) vadovas, Žemės ūkio rūmų Veislininkystės, gyvulininkystės ir veterinarijos komiteto pirmininkas dr. Edvardas Gedgaudas teigė, kad pagrindinė kongreso žinutė – pienininkystė yra verslas, dėl kurio reikia pakovoti, nes pieno žmonėms reikia.

Pasauliniai pienininkystės iššūkiai

52 pasaulio šalys pagamina 89 proc. pieno. Ūkiai visame pasaulyje stambėja – tiek išsivysčiusiose, tiek neišsivysčiusiose valstybėse, o jų konkurencingumas priklauso nuo ūkininkavimo sistemos.

Viso pasaulio pieno gamintojams aktualu mažinti gamybos sąnaudas. Kongrese akcentuota, kad pieno gamybą pigina technologijos, ūkio vadyba ir genetika. Tai yra pamatinės sėkmingo pieno ūkio savybės.  

„Bet problema – norinčių dirbti žemės ūkyje mažėja visame pasaulyje, visi garsiai šneka, kad tai susiję su bendra žemės ūkio politika. Vokietijos atstovai kalbėjo, kad jų šalies mokyklose mokiniai mokomi, jog žemės ūkis griauna pasaulį, karvės yra blogai, o valstybei reikia žaliojo kurso ir mažinti CO₂ emisiją. Taip jaunam žmogui įdiegiamas supratimas, kad pienininkystė yra nepatraukli sritis, jis verčiamas nusigręžti nuo pamatinių principų. Pjauname šaką, ant kurios sėdime“, – įspūdžiais iš IDF kongreso dalijosi E. Gedgaudas.

Pienas yra vienas pagrindinių maisto šaltinių, aminorūgščių, vitaminų, mineralų, baltymų šaltinis, o pienininkystė – 1 mlrd. žmonių pragyvenimo šaltinis. Tačiau kongrese akcentuota, kad įvairūs negatyvūs vertinimai pienininkystę daro nepatrauklia verslo sritimi, todėl pieno ūkiai turi diversifikuotis ir ieškoti papildomų pajamų šaltinių.

Tai ypač pabrėžė Naujosios Zelandijos, Kanados ūkininkai, teigę, kad pieno verslas tampa vis sudėtingesnis ir jie priversti ieškoti papildomų būdų pajamoms gauti.

Kongrese buvo perskaityta daugybė mokslinių pranešimų apie pieno naudą žmogui. Pristatytas ir Naujojoje Zelandijoje atliktas įdomus vartotojų poreikio tyrimas – pirkėjas produktą pasirenka per 12 sek. Todėl akivaizdu, kad pieno produkto ženklinimas turi būti toks, kad pirkėjas per tas 12 sek. sužinotų, jog pieną gerti yra sveika ir naudinga.

Dar viena kongrese akcentuota mintis – visas žemės ūkis turi būti paremtas abipusės naudos (angl. win win) principu. Negalima daryti atskirties tarp miesto ir kaimo, tarp gamintojo ir vartotojo ir t. t., nes visi gyvename vienoje planetoje. Planetos populiacijai augant, maisto žmonijai išmaitinti reikės vis daugiau, tad pienininkystė išliks strategiškai svarbi sritis.

Kongrese nuskambėjo ir įdomus palyginimas – pieno sektorius sukuria didesnę vertę negu naujausios technologijos, tokios kaip „Microsoft“ ir „Apple“.

Indijos proveržis – sunkiai suvokiamas

Indija 2030 m. bus didžiausia pieno gamintoja ir vartotoja pasaulyje. Valstybinis rėmimas leis šiai šakai vystytis toliau.

Indija 2014 m. gamino 146 mln. tonų pieno ir per 8 metus padidino gamybą iki 210 mln. – 44 procentais. „Indija šiuo metu gamina 23 proc. pasaulio pieno – niekas pasaulyje netikėjo, kad ši šalis gali pasiekti tokį proveržį. Tai buvo labai netikėta“, – sakė E. Gedgaudas.

Pamažu stambėja ir Indijos pieno ūkiai – dabar vidutinis ūkis yra 4 karvės, nors neseniai dar buvo tik dvi. Atsiranda 300–400 karvių pieno ūkių. Iš viso šalyje yra 300 mln. pieninių galvijų, iš jų 190 mln. – karvių ir 110 mln. – buivolių. 70 proc. dirbančiųjų Indijos pieno sektoriuje yra moterys.

Visas Indijos pieno sektorius paremtas kooperacija, kurioje dalyvauja 20 mln. ūkininkų. „Visa Indija – tai didelis pieno kooperatyvas“, – vaizdžiai palygino E. Gedgaudas. Jam įspūdį padarė tai, kad indai savo veiklą ir scenarijus dėlioja jau 2050-iems metams.

„Kokios gilios turi būti įžvalgos, kad numatytų, kaip judės pasaulis po ketvirčio amžiaus“, – stebėjosi E. Gedgaudas, tokio toliaregiškumo pasigendantis iš Lietuvos žemės ūkio politikos formuotojų.

Daug iliustruoja faktas, kad kongrese apsilankė 1,3 mlrd. gyventojų turinčios šalies Ministras Pirmininkas N. Modi. Tai, pasak E. Gedgaudo, dar vienas įrodymas, koks svarbus Indijai yra pieno sektorius ir dar vienas atsakymas, kodėl ši šalis sugebėjo pasiekti tokį proveržį.

„Mane šokiravo, kad milijardinę šalį valdantis politikas rado laiko susitikti su keliais tūkstančiais pieno sektoriaus atstovų“, – stebėjosi E. Gedgaudas.

Iš N. Modi kalbos buvo aišku, kad pienininkystė – valstybės strategija. Ir nors Indijos pieno ūkiuose dar netrūksta problemų, ypač dėl sveikatingumo, su tokiu požiūriu ir užnugariu indai, tikėtina, jas pamažu išspręs.

„Ir kol mes kalbame apie genomo tyrimus, indai juos jau daro!“ – pridūrė E. Gedgaudas.

Didina pieno gamybą ir Kinija, bet ji dar ilgai išliks didžiausia pieno produktų importuotoja.

Pastebima, kad didelius gamtinius resursus didinti pieno gamybą ir tapti svarbiu globaliu žaidėju pasaulio pieno rinkoje turi Pietų Amerika. Tačiau politinis ir ekonominis šalies nestabilumas apsunkina pienininkystės vystymąsi. Tuo tarpu demografinis augimas ir pajamos, tikimasi, išlaikys šią dalį kaip pieno pirkėją.

Europoje pieno gamyba mažėja, o Lietuvai, perspėja E. Gedgaudas, esant dabartinėms tendencijoms, apskritai iškilęs pavojus ateityje iš parduodančios pieno produktus tapti juos perkančia šalimi.

„Europa su žaliuoju kursu sudarė visas sąlygas mažinti pieno gamybą, tam įtakos turi ir urbanizacija, be abejo, ir klimato kaita. O mes esame Europos dalis ir tokios tendencijos mus tiesiogiai liečia. Nors Lietuva visada buvo žemės ūkio ir pienininkystės kraštas, turime tam labai palankias sąlygas, tinkamą klimatą, pieno sektoriaus perspektyvos miglotos“, – sakė E. Gedgaudas.

Būtina didinti pieno ūkių efektyvumą

Pienininkystė viena iš mažiausiai CO₂ vienetų išskirianti verslo šaka. Ir kuo produktyvesnė karvė, tuo mažesnis CO₂ kilogramui pieno pagaminti. Tai dar viena tema, nagrinėta IDF kongrese.

„Norėdami mažinti klimato kaitą, turime užsirašyti didžiosiomis raidėmis – reikia didinti pieno ūkio efektyvumą“, – tokia nuostata vadovaujasi visas pažangus pieno sektorius. Pasak E. Gedgaudo, nekyla abejonių, kad žemdirbiai ir žemės ūkio versle dalyvaujantys atsakingai žiūri į klimato kaitą, nes nuo to priklauso ir jų pačių ūkiai.

Pieno ūkiai pasaulyje efektyvumą didina vykdydami genominę selekciją, naudodami embrionų persodinimą, nes jau seniai įrodyta, kad genetika ir naujos technologijos pigina pieno gamybą, mažina CO₂ išskyrimą.

„Pabrėžiama, kad dėl savo cikliškumo žemės ūkis yra viena mažiausiai taršių gamybos formų“, – teigė E. Gedgaudas.

Tai, kad gyvulininkystė išskiria daugiausia metano, jo teigimu, yra mažesnė problema, nes metanas, baltymų skilimo produktas, yra trumpai veikiančios dujos ir jo žala aplinkai mažesnė.

Kongrese akcentuoti faktai: pieno ir netiesiogiai – mėsos gamyba sudaro tik 4 proc. bendros šiltnamio emisijos; visa pieno gamybos grandinė sudaro tik 2,7 proc. bendros šiltnamio dujų emisijos. Pieno sektorius nuo 2005 iki 2015 metų ŠESD sumažino 11 proc. dėl produktyvumo, kuris padidėjo 30 procentų.

Tvarumą didina saulės elementų įrengimas pieno ūkiuose, vandens valymas ir jo panaudojimas ūkyje, natūralus pieno šaldymas (ypač Vokietija tai naudoja), taip pat natūrali trąša – juoduoju auksu vadinamas mėšlas.

„Reziumuojant kongrese nuskambėjusias mintis – pienininkystė yra tvaraus pasaulio ir svarbi ekosistemos dalis, o pieno produktai užtikrina visavertę mitybą, sveikatą, prieinamą kainą ir žmonių pragyvenimą“, – sakė LGVA direktorius.