Kaunas. Ar verta investuoti į bearimėms technologijoms skirtas sėjamąsias ir visai atsisakyti plūgo? Mokslu pagrįsto atsakymo į šį klausimą ieškojo žemdirbiai Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos organizuotame nuotoliniame renginyje.

Kalbėdamas apie tvarų moreninės kilmės dirvožemių, kurie vyrauja mūsų šalyje, naudojimą ilgamečių mokslo tyrimų rezultatus ir įžvalgas pristatė LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Virginijus Feiza.

Pasak jo, arti ar nearti, vienareikšmio atsakymo nėra, nes daug kas priklauso nuo įvairių sąlygų, visų pirma nuo turimo dirvožemio, jo tipo, mechaninės sudėties, dirvožemio profilio sluoksnių sudėties. Tad pirmiausia žemės dirbimo sistemos turėtų būti grindžiamos, atsižvelgiant į granuliometrinę dirvožemių sudėtį, didelį dėmesį skiriant ir dirvožemio profilio analizei.

„Jei iškasus profilį bent siauras ruoželis yra priesmėlio, žvyriuko intarpų, vadinasi, tokios dirvos bearimei technologijai ir tiesioginei sėjai visai netinka. Kodėl? Kadangi visas augalo gyvenimas priklausys nuo to, kiek bus lietaus – iš grunto jo paimti negalės, nes tie sluoksniai yra kaip izoliaciniai. Tad prieš pradedant taikyti bearimę žemės dirbimo technologiją, būtina  išsiaiškinti dirvožemio profilio sudėtį“, – sakė mokslininkas ir svarstė, kad tai net galėtų būti nauja paslauga rinkoje.

Kokių dirvožemių turime Lietuvoje daugiausia pagal granuliometrinę sudėtį? V. Feizos pastebėjimu, Vakarų Lietuvoje vyrauja priemolis ir smėlingas priemolis, Rytų Lietuvoje – rišlūs smėliai, smėlingi priemoliai, Vidurio Lietuvoje – sunkūs priemoliai ir priemoliai, kuriuos įvardija geriausiais dirvožemiais.

Dirvožemio horizonto pokyčiai

Pasak dirvožemio specialisto, dar 1928 m. dirvožemio horizontas Lietuvoje siekė tik 15–17 cm. Ilgainiui dirvas kultūrinant arimu, tręšimu organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, žolių auginimu, kalkinimu, gruntinio vandens sureguliavimu drenažu armeninis sluoksnis padidėjo iki 35–40 cm.

Jis sutinka, kad dabar turint derlingą armeninį sluoksnį galima galvoti apie seklesnį dirbimą ir apsiriboti 10–12 cm gyliu. Tačiau ilgamečių bandymų rezultatai patvirtina, kad mažinant žemės dirbimą organinė anglis kaupiasi tik viršutiniame 0–10 cm  sluoksnyje.

„Ar visai  nustojus arti nebus prarastas dabartinis humusingasis iki 40 cm sluoksnis, ar jis neatiteks Motinos gamtos globai, kaip jau buvo 1928 m.? Ar nuolatinis seklus žemės dirbimas netaps naujos žemdirbystės, kurią norisi vadinti „vazonine“, gimimu?, – žemdirbius pasvarstyti kvietė V. Feiza.

Tiesioginė sėja tinka ne visuose dirvožemiuose

Pristatydamas skirtingo žemės dirbimo sistemų taikymo kelių tipų dirvožemiuose bandymus, atliktus Dotnuvos, Vėžaičių ir Joniškėlio laukuose, jis atkreipė dėmesį į porų pasiskirstymą dirvoje ir vandens pralaidumą.

„Labiausiai krenta į akis, kad žemę mažai dirbant Joniškėlio sunkių priemolių dirvose labai sumažėja vandens saugojimo porų, suprastėja vandens pralaidumas, todėl stovi vanduo ir kyla grėsmė būti apsemtiems“, – sakė mokslininkas.

Jo teigimu, šių tyrimų rezultatai rodo, kad rudžemyje, kur vyrauja priemolis, smėlingas priemolis (Dotnuva), ir balkšvažemyje (Vėžaičiai) 0–10 cm dirvos sluoksnyje buvo daugiausia vandenį saugančių porų, palyginti su gilesniais dirvų sluoksniais. Daugiausia tokių porų buvo rudžemyje taikant tiesioginę sėją, jis sukaupia didesnį vandens kiekį.

„Tad įprastinis bei supaprastintas žemės dirbimas, įskaitant ir tiesioginę sėją, gali būti taikomas rudžemiuose ir išplautžemiuose. Sunkios granuliometrinės sudėties limnogalcialiniai dirvožemiai yra mažiausiai tinkami tiesioginei sėjai. Mažas vandens pralaidumas dėl didelių ir vidutinio dydžio porų trūkumo dirvožemyje gali būti dirvų užmirkimo, vandens telkinių susidarymo dirvos paviršiuje priežastimi“, – pastebėjo V. Feiza.

Dideliu supaprastinto žemės dirbimo, palyginti su tradiciniu dirbimu, pranašumu jis įvardijo didesnį drėgmės kiekį dirvoje nuo augalų sėjos iki jų sudygimo. O tai užtikrina greitą ir vienodą augalų sudygimą, esant sausam pavasariui.

Kitas svarbus pastebėjimas, kad taikant supaprastintą žemės dirbimą, vyksta augalams reikalingų maisto medžiagų (N, P, K, humuso) stratifikacija viršutiniame 0–10 cm armens sluoksnyje. Dėl šios priežasties sausą vasarą trūkstant drėgmės dirvožemyje augalai gali nepasisavinti maisto medžiagų, nepaisant to, kad dirvoje jų yra pakankamai.

„Tad seklus purenimas, nesvarbu koks jis bebūtų, veda prie maisto medžiagų sluoksniavimosi ir viršutinio dirvos sluoksnio turtinimo, o apatinio – prastėjimo“, – įžvalgą pateikė dirvožemio specialistas. 

Dar vienas pastebėjimas, tiesa, dar nepatvirtintas moksliniais tyrimais, kad bearimė technologija didina pasėlių išgulimo riziką, nes mineralizacija, kuri suartose dirvose prasideda rudenį ir vyksta per žiemą, ypač jei ji šilta, persikelia į pavasarį.

Praktiniai pastebėjimai dėl dirvos suslėgimo

Dirvos suslėgimas – viena iš dirvožemio problemų, ypač aktuali sunkiai molio dirvai, kurią anksčiau, kai žiemos būdavo šaltos, padėdavo spręsti ir įšalas. Sukaupti 24 m. duomenys rodo, kad paskutinius 5 m. Lietuvoje įšalo nėra, tad pati gamta nepadeda purenti dirvos.

Ar sunkių dirvožemių supleišėjimas sausą vasarą atstoja mechaninį purenimą? Mokslininkas sako, kad tai skirtingi dalykai, kuriems įtakos turi molio struktūra. „Molis sudarytas iš atskirų skirtingų sluoksnių plokštelių, kurios sulimpa, kai drėgna, per jas molis lengviausiai skyla. Podirvio purenimo idėja ir paremta šiuo skaldymo per lengviausiai atskylančią plokštumą principu, o per vasaros sausras džiūstanti dirvai skyla nebūtinai tokiu principu, nes molis gali būti draskomas bet kaip“, – aiškino V. Feiza.

Jis priminė, kad teigiamą įtaką mažinant suslėgimą turi ir organinės medžiagos kiekis. Kuo jos daugiau, tuo daugiau vandens natūraliai sugeria ir išlaiko savyje dirvožemis, o tarpeliuose tarp grumstelių ir jų paviršiuje esanti organinė medžiaga „amortizuoja“ išorinės fizinės jėgos veikimą ir taip sumažina suslėgimo tikimybę.

Svarbus vaidmuo tenka ir mineraloginei molio sudėčiai, nes suslėgimas priklauso nuo fizinio molio dalelių kiekio dirvožemyje.

 „Lietuvos moreninės kilmės dirvožemiuose vyrauja kaolinitas ir ilitas – mažai brinkūs antriniai molio mineralai, kurie, deja, mažai sukaupia savyje vandens, todėl lemia gana neaukštą sunkių molio dirvožemių poringumo atstatymo laipsnį. Purenant podirvį, kuriame molio dalelių (mažesnių kaip 0,002 μm) kiekis siekia mažiau nei 20 proc., didelė tikimybė, kad toks dirvožemis vėl bus suslėgtas vidutiniškai po 3–4 metų“, – pabrėžė mokslininkas.