Kaunas. Pieninių telyčių genomą Lietuvos ūkininkai tiria jau keletą metų, o mėsinių galvijų augintojai šią technologiją dar tik pradeda taikyti, tad jiems kyla daug klausimų.

LSMU Veterinarijos tęstinio mokymo ir konsultavimo centras šiuo tikslu mėsinių galvijų augintojams surengė mokymo kursus „Mėsinių galvijų mitybos valdymas ir pažangių veisimo technologijų taikymas“, kuriuos vedė lektoriai iš Prancūzijos.

Svarbiausia tema – mėsinės galvijininkystės veislininkystės svarba didinat ūkio pelningumą, genominė selekcija ir jos, kaip naujos atrankos priemonės, patikimumas. Apie tai kalbėjo Prancūzijos biotechnologijų įmonės „IngenomiX“, kurios akcininkai yra dvi veisėjų asociacijos, genominių tyrimų programos vadovė Solange Faurisson (Solaž Forison).

Genominės selekcijos tikslas – nustatyti genetinę gyvulio vertę. Kiekvienos karvės genofondas sudarytas iš 3 mlrd. genų, bet, pasak lektorės, daugiausia dirbama su labiausiai kintančiais. Tyrimams naudojama 50 tūkst. žymenų.

Genominiai tyrimai – įrankis limuzinų augintojams

„IngenomiX“ sukurti genominiai testai pateikia informaciją apie tokius požymius: svorį gimus, augimo potencialą, griaučių ir raumenų vystymąsi, kaulų storį, veršiavimosi lengvumą, dubens plotą, intervalą nuo veršiavimosi iki pirmosios rujos, morfologinius tešmens požymius. Taip pat tiria padalyto ar „vilko“ gomurio, aklumo mutacijas.

Dažniausios limuzinų veislės galvijų specifinės genų mutacijos lemia „vilko“ gomurį, jautrumą šviesai ir aklumą. 

„Vilko“ gomurys – specifinė limuzinų veislės galvijų liga, bet jos nešiotojų yra mažai – 3–5 proc., o genas paveldimas tik tuo atveju, jeigu jį turi abu tėvai. 

Jautrumą šviesai irgi sukelia recesyvinis genas – jis pasireiškia tik tada, kai gaunamas iš abiejų tėvų.

„Nors tai nėra mirtį sukeliantis genas, juk gyvulį galima nupenėti ir laikant jį prieblandoje, tačiau veisti jo nereikėtų. Šio geno nešiotojas yra bulius iš Norvegijos, dabar bandoma atsekti visus jo palikuonis, kad genas nebūtų toliau perduodamas“, – sakė S. Faurisson.

Vyresniems limuzinams dėl mutavusio geno vystosi aklumas, tai dažnas negalavimas Normandijoje.

Limuzinų veislėje atrandama ir iš kitų veislių gautų mutavusių genų, kurie daro neigiamą įtaką sveikatai, pavyzdžiui, homozigotams gali lemti širdies problemas.

Požymių paveldimumas – skirtingas

Kalbant apie paveldimumą, įvairios savybės, pasak Prancūzijos specialistės, paveldimos nevienodai. Pavyzdžiui, gyvulio charakterį lemia ir genetika, ir aplinka – kokiomis sąlygomis laikomas, kaip prižiūrimas, šeriamas.

Paveldimumas turi didelės įtakos lengvam veršiavimuisi – 48 proc., gerai persiduoda ir augimo genas – paveldimumas siekia 36 proc., skeleto vystymosi – 33 proc., raumenų vystymosi – 22 procentus.

Motininių savybių paveldimumas daug menkesnis: motinos veršiavimosi lengvumas – tik 2 proc., pieningumas (angl. milk ability)  – 9 procentai.

Auditorijai pasiteiravus, ar apskritai tokiu atveju verta daryti porų atranką ir paranką, S. Faurisson teigė, kad taip, bent jau dėl patikimo pieningumo požymio, nes jis labai svarbus vertinant veršelio augimo rezultatas.

Jau sukurti nauji vertinimo indeksai – pelvimetrija (šiuo atveju dubens ploto matavimo metodika yra išskirtinė, taikoma su anestezija), kas turi didelės įtakos veršiavimosi lengvumui, veršiavimosi intervalai, tešmens morfologija. Šiemet bus įvesta ir daugiau naujų indeksų.

Norint išvengti paveldimumo, genetinių ligų, labai svarbu, kad reproduktorius nebūtų nė vieno recesyvinio geno nešiotojas. Tokiu atveju, net jeigu karvė ir turės mutavusį geną, jis nepersiduos palikuoniams. Todėl verta testuoti ne tik pateles, bet ir reproduktorius.

„Tyrimai visada atsiperka, nes bulius bandoje turi daug palikuonių. Kai specifiniai genai kontroliuojami, galima dirbti ir parenkant poras, optimizuoti jūsų bandos gyvulių poravimąsi, derinant patelių genominius rezultatus, taip pat patino, kuriam nustatytas genotipas, genominį įvertinimą. Tai leis gerinti bandą“, – pabrėžė lektorė.

Ūkininkai domėjosi, ar gali būti genetikos pasekmė, ar labiau streso išraiška, kai tos pačios bandos tuo pačiu metu skerstų gyvulių mėsa skirtinga: viena minkšta, kita – kieta ir neturi prekinės išvaizdos?

„Viskas turi įtakos mėsos kokybei: genetika, gamybinis procesas, kuris lemia riebalų išsidėstymą raumenyse, nėra vieno rodiklio. Svarbus skerdimo momentas dėl išskiriamo kortizolio – kietumas labiausiai susijęs su skerdimo technologija, bet iš esmės rezultatui įtakos turi daugelis dalykų“, – paaiškino S. Faurisson.