Akademija (Kėdainių r.). Europos Sąjungos užmojai perpus sumažinti pesticidų naudojimą kelia galvos skausmą ūkininkams. Atsakymų, kaip apsaugoti žemės ūkio augalus nuo žaladarių, ieško ir mokslininkai.

Apie tai, kokia turėtų būti kenksmingų organizmų kontrolės vizija ES žaliojo kurso kontekste, kalbėta Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) surengtoje nuotolinėje diskusijoje ir naujausių mokslininkų atliktų tyrimų šiais klausimais pristatyme.

Diskusijoje dalyvavo LAMMC mokslininkai, taip pat Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos, įmonių ir kooperatyvų atstovai, prisijungė beveik 150 klausytojų.

Legali ir nelegali rinka

Kaip rodo Eurostato duomenys, per pastarąjį dešimtmetį naudojamų pesticidų kiekis ES nemažėja, laikosi vienodame lygyje – kasmet jų parduodama maždaug 350 tūkst. tonų. Taigi, ES žaliojo kurso siekis iki 2030-ųjų šį kiekį sumažinti perpus – didžiulis iššūkis tiek jų gamintojams, pardavėjams, tiek žemdirbiams. Taip pat ir agrarinės srities mokslininkams, kurie ieško efektyvesnių būdų, kaip apsaugoti pasėlius nuo ligų, kenkėjų ar piktžolių.

Kaip pastebėjo LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkas dr. Antanas Ronis, jeigu palygintume skirtingas šalis, tai vienose jų (pvz., Švedijoje, Danijoje) pesticidų naudojimas mažėja, tačiau kitose (pvz., Austrijoje, Latvijoje) – didėja.

Lietuvoje, Eurostato duomenimis, 2020 m. sunaudota 2,165 tūkst. t pesticidų – tai nesudarė nė 1 proc. bendro ES kiekio. Vertinant pagal produktus, tendencijos atitinka ES: daugiausia Lietuvos žemdirbiai sunaudoja fungicidų, antroje vietoje – herbicidai, trečioje – insekticidai.

Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė Zita Varanavičienė priminė, kad be oficialios statistikos, rodančios, kiek pesticidų sunaudojama, dar yra ir nelegali rinka. Lietuvoje nelegalių pesticidų gali būti apie 20 proc., Skandinavijos šalyse – tik 5–7 proc., o ES vidurkis – 13 proc., skaičiuojant nuo oficialaus jų kiekio.

Veikliųjų medžiagų draudimas rezultato neduos

„Žemės ūkis tampa vis sudėtingesnis, ūkininkams reikės kvalifikuotų konsultantų, deja, jų akreditacijos naikinamos. Kas atsakys už padarinius, jeigu patarimai bus blogi?“, – svarstė Z. Varanavičienė.

Kaip sakė „Viduklės“ kooperatyvo agronomas Giedrius Pinka, rizika dėl netinkamų sprendimų tenka ne kam nors kitam, o pačiam ūkininkui. O tam, kad sprendimai būtų kuo mažiau rizikingi, ūkininkui reikia tikslios informacijos apie tai, kada viena ar kita liga pradeda plisti, kada tinkamiausias laikas naudoti fungicidus nuo jos.

Informacijos požiūriu svarbios ir skaitmeninės technologijos, kurios ūkininkams padėtų operatyviau paskleisti žinią apie pasėliams gresiančias ligas ar kenkėjus. „Neįsivaizduoju, kaip be šiuolaikinių technologijų būtų galima greitai informuoti ūkininkus“, – sakė G. Pinka. Tiesa, pats kooperatyvas skaitmeninėmis augalų apsaugos technologijomis dar nesinaudoja. Tai – ateities klausimas.

Kalbėdamas apie ES siekius mažinti pesticidų naudojimą, G. Pinka pabrėžė, kad uždraudus veikliąsias medžiagas (ką šiuo metu daro ES) rezultato nebus, nes jau dabar ūkininkams trūksta tam tikrų pesticidų, kad galėtų sukontroliuoti žaladarius.

Jo nuomone, mažinant pesticidų naudojimo mastą pirmiausia reikia jų nepurkšti, jeigu nėra būtinybės, pavyzdžiui, kai neplinta ligos ar jau neefektyvu, t. y. pavėluotai. „Pavyzdžiui, ūkininkai nebeturi nė vieno registruoto sisteminio insekticido kviečiuose naikinti amarus. Dėl to tenka purkšti kontaktinius insekticidus kelis kartus. Tai netinkamas būdas mažinti chemijos naudojimą“, – pavyzdį pateikė G. Pinka.

Augalų apsauga – ne vien cheminė

Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad netikslinga manyti, jog augalų apsauga apima tik jų cheminę kontrolę. Pasak diskusiją vedusios LAMMC ŽI mokslininkės dr. Romos Semaškienės, reikia kalbėti platesniu kontekstu. Augalų sveikata ir derlingumas priklauso ne tik nuo pesticidų naudojimo, bet ir nuo visų agrotechninių priemonių bei jų tinkamumo.

Kaip sakė LŽŪKT Technologinių paslaugų skyriaus vadovas Rimas Magyla, cheminė žaladarių kontrolė labiausiai paplitusi, todėl gali atrodyti, kad ji vienintelis būdas. Tačiau derėtų nepamiršti ir kitų agrotechninių priemonių.

„Kompleksinis požiūris į esamus metodus galbūt yra raktas į šiuolaikinę augalų apsaugą. Vienas tokių pavyzdžių – integruotos kenksmingų organizmų kontrolės (IKOK) gairės“, – sakė R. Magyla. 

Kodėl žaladarių kontrolė būna nevisai sėkminga? „Manyčiau, pagrindinė priežastis yra žmogiškasis faktorius – padarytos technologinės klaidos, kai sprendimai priimami neįsigilinus į konkrečią situaciją lauke“, – kalbėjo R. Magyla.

Pasak jo, palyginti su Vakarų Europos žemdirbystės kultūra, mums dar tikrai yra kur tobulėti. O technologinė pažanga irgi siejasi su augalų apsauga.  

Įmonės „Skandagra“ pardavimų rėmimo vadovas Aurimas Maršalka, pratęsdamas pokalbį apie kompleksines priemones, be kita ko, pastebėjo, kad kuriamos šiuolaikinės augalų veislės, turinčios tam tikrą atsparumą vienoms ar kitoms ligoms ir dėl to sumažėja rizika netekti derliaus.

„Ateities žemės ūkyje gali atsirasti ir kitų priemonių, padedančių sumažinti kenksmingų organizmų žalą derliui“, – teigė A. Maršalka, kalbėdamas apie tai, jog mokslas žengia į priekį.

Kaip vieną priežasčių, kodėl kai kurios ligos ar kenkėjai padaro didelės žalos, A. Maršalka paminėjo ir tai, jog mūsų ūkių sėjomainos perpildytos kviečiais, rapsais. Nesilaikoma tinkamos augalų kaitos, minėtos kultūros per dažnai grįžta į tuos pačius laukus. Pavyzdžiui, anglai, patirdami tą patį, gerokai sumažino rapsų plotus.

G. Pinka prisiminė ir ekologinius ūkius, kurie cheminių apsaugos priemonių nenaudoja, o jų laukai neretai atrodo gana švarūs. Vadinasi, galima pasimokyti ir iš ekologinių ūkių patirties.

Apibendrindama diskusijos dalyvių pasisakymus R. Semaškienė sakė, kad gyvojoje gamtoje, kurioje ir dirba žemdirbiai, viskas tarpusavyje susiję, būna daug įvairiausių priežasčių, kodėl išplinta vieni ar kiti kenksmingi organizmai. Mūsų regione nuolat atsiranda naujų ligų ar kenkėjų. Derėtų nepamiršti ir klimato kaitos. Todėl vieningo recepto visiems atvejams nėra ir negali būti.

Reaguodami į diskusijos vedėjos klausimą, ar šiuolaikinio pasaulio kontekste reikalinga augalų apsauga, pokalbio dalyviai tikino, kad be jos neišsiversime, nes žemdirbiai privalo aprūpinti maistu vis didėjantį pasaulio gyventojų skaičių. Tačiau, pasak R. Magylos, būtina gerinti žemdirbių ir visuomenės komunikavimą. A. Maršalkos nuomone, žemės ūkio pesticidams negalima primesti visos kaltės, nes kol maistas patenka ant vartotojų stalo, perdirbimo grandinėje į jį taip pat patenka įvairios chemijos.

LAAA direktorės Z. Varanavičienės nuomone, maisto reikės, augalų apsaugos reikės, nes žemė yra ribotas resursas. Tik svarbu augalų apsaugos produktus naudoti tada, kada reikia, tiek, kiek reikia, ir tokius, kokius reikia.  Vis dėlto tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti: čia slypi daug mokslo, patirties ir net meno.