Vilnius. Kaip rasti racionalią pusiausvyrą tarp skirtingų interesų tikslų, kaip suderinti žaliojo kurso politiką ir būtinybę užsitikrinti apsirūpinimą maistu ir kodėl svarbu, kad žemės ūkiui svarbūs sprendimai būtų priimami remiantis faktais, o ne emocijomis?

Apie tai diskutuota praėjusios savaitės pabaigoje Seime vykusioje diskusijoje „Žaliosios advokacijos kaštai“.

Seimo vicepirmininkė Aušrinė Norkienė pabrėžė, kad žemės ūkis yra strateginė ekonomikos šaka, tad būtina neužmiršti jos svarbos nacionaliniam saugumui.

„Turime suvokti ir pripažinti, kad ūkininkai yra labai svarbūs užtikrinant valstybės apsirūpinimą maistu, turime gerbti žemės ūkio gamyba užsiimančiųjų asmenų teisę oriai gyventi iš savo veiklos ir, žinoma, labai svarbu, kad žemės ūkis būtų apsaugotas nuo tokių politinių sprendimų, kurie nėra pagrįsti“, – teigė A. Norkienė.

Ambicijų įgyvendinimas – ir vartotojų reikalas?

Tai pabrėžė ir Europos Parlamento narys Vytenis Povilas Andriukaitis. Anot jo, labai svarbu diskusijose ir priimant sprendimus remtis moksliniais argumentais, neapsiriboti ideologija.

Pasak V. P. Andriukaičio, tuo turėtų būti vadovaujamasi ir sprendžiant gyvūnų gerovės bei panašias problemas. Jis priminė, kad, nors dažnai daug kuo kaltinamas žemės ūkis ir ypač – gyvulininkystė, vis dėlto klaidinga manyti, kad klimato kaitos problema yra tik gamintojai.

„Vartotojas taip pat yra dalis klimato kaitos problemos. Todėl klausimas, kaip tais kaštais dalytis (...) Jie gula ant visos visuomenės. Jeigu turime klimato kaitos problemą, klimato kaitos aktoriais esame visi, tada ir skaičiuokime, koks sektorius turi taip pat prisiimti atsakomybę, kaštus ir kainas“, – kalbėjo V. P. Andriukaitis, pridurdamas, kad jis nesiūlo nukrypti nuo Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos, tačiau reikia derintis ir į viešąją diskusiją šiomis temomis pritraukti kuo daugiau mokslo ekspertų, technologų ir praktikų.

Racionalumo būtinybę pabrėžė ir nuotoliu konferencijos dalyviams kalbėjęs Seimo narys Audrius Radvilavičius. Anot jo, vadinamieji žalieji sprendimai nėra nemokami, vis dėlto apie tai viešojoje erdvėje diskutuojama mažai ir fragmentiškai.

„Aktyvizmas demokratinėje visuomenėje yra būtinas ir sveikintinas, tačiau problema atsiranda tada, kai viešoje erdvėje pradeda dominuoti ne visa informacija, o tik jos dalis (...) Emociniai argumentai užgožia duomenis, o sudėtingi procesai supaprastinami iki gerai arba blogai“, – A. Radvilavičius ragino atsiriboti nuo emocijų, objektyviai vertinti situacijas ir remtis faktais.

„Tiek aplinkosauga, tiek ekonominiai rodikliai privalo turėti vienodą svorį priimant sprendimus, nes gamtos saugojimas be ekonomikos neveiks, o ekonomika be gamtos neturės ateities. Galiausiai reikia suprasti, kad žaliasis kursas nėra nei priešas, nei išsigelbėjimas. Tai – įrankis. Ir nuo mūsų priklauso, kaip juo naudosimės“, – sakė Seimo narys.

Svarbu matyti platesnį kontekstą

Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto direktorė prof. Žaneta Stasiškienė taip pat akcentavo faktų, tikrinamos informacijos svarbą ir būtinybę suprasti procesus. Tam reikalinga edukacija ir švietimas. Anot jos, neapgalvoti sprendimai vėliau kainuoja brangiai visiems, tad labai svarbu problemą ir galimus jos sprendimo būdus matyti ne siauroje plotmėje, o mąstyti apie tai bendros sistemos kontekste.

Konteksto svarbą pabrėžė ir asociacijos „CropLife Lietuva“ vadovė Zita Varanavičienė, primindama, kad tuo metu, kai mes diskutuojame apie žaliąjį kursą, žemės ūkį, gyvulius ir klimato kaitą, kažkur dega naftos bazės, į kosmosą keliauja turistai ir galiausiai karinių konfliktų metu sprogsta raketos ar sunaikinamos didžiulės užtvankos, tačiau tuomet kažkodėl aktyvistai ir klimato saugotojai tyli.

„Labai norėčiau, kad diskusija išeitų iš specialistų, iš žemės ūkio burbulo ir čia sėdėtų tie žmonės, kurie labai (veikia – red. past.) aktyviai, emociškai ir ne visada sako tiesą viešojoje erdvėje“, – apie dialogo būtinybę tarp skirtingų socialinių ar minties „burbulų“ kalbėjo Z. Varanavičienė.

Kiek sprendimai kainuoja žemės ūkiui?

Daugelis pasakiusiųjų priminė, kad nors viešojoje erdvėje dažna pozicija, kad teršia žemės ūkis, tad jam būtina griežtinti standartus, pridėti papildomus įsipareigojimus, tačiau galiausiai viena ar kita forma visa tai atkeliauja ir iki vartotojų, tad klausimas, ar jie pasirengę už tai mokėti.

Lietuvos paukštininkystės asociacijos direktorius Gytis Kauzonas svarstė, kad vargu, tuo labiau, jog tą rodo ir praktiniai pavyzdžiai. Jis priminė prekybos centrų sprendimą prekiauti tik ne narveliuose laikomų vištų kiaušiniais. „Lietuvos gyventojai irgi sakė, kad taip, mes labai palaikome šią iniciatyvą, bet kai atėjo 30 proc. brangesni kiaušiniai į parduotuvę, kažkaip visi pradėjo sakyti, kad ne, mums labai brangu. Mes šnekame, kad taip, tai galbūt žalesnis sprendimas teoriškai, bet nėra tvaru“, – pasakojo G. Kauzonas.

Jis taip pat priminė viešąjį naratyvą, kad labai svarbus žemės ūkis ir apsirūpinimas maistu, Europos atsparumas krizėms, tačiau tuo pat metu pradeda galioti vadinamasis CBAM mokestis trąšoms. „Aplinkosauga ir tvarumas reikalingi, bet darykime tai protingai“, – sakė G. Kauzonas.

Skaičiavimus, kiek žaliasis kursas šiandien kainuoja augalininkystės ūkiui pateikė Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Gedas Špakauskas (LRS kanceliarijos, O. Pasaškovos nuotr.)

Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Gedas Špakauskas priminė Vageningeno universiteto mokslininkų 2020 – 2021 m. pateiktas prognozes, kiek žaliasis kursas gali kainuoti žemės ūkiui: jie prognozavo žemės ūkio produkcijos mažėjimą iki 10 – 15 proc., ūkininkų pajamų mažėjimą iki 30 proc. ir maisto kainų augimą 10 – 13 proc.

Pavyzdžiu laikydamas 150 ha augalininkystės ūkį, jis skaičiavo, kad 2026 m., palyginti su 2020 m., su tuo susijusios sąnaudos tokiam ūkiui augo 41 500 Eur arba 280 Eur/ha.

Pasak G. Špakausko, sąnaudas augino CBAM, taršos leidimai, aukštesni emisijų standartai, tam tikrų AAP veikliųjų medžiagų draudimai, akcizai, pasėlių deklaravimo reikalavimai, papildomas planavimas, įvairių žurnalų pildymas ir pan. LŪS vicepirmininko teigimu, galima sakyti, kad šie skaičiavimai nėra itin tikslūs, yra daugiau kintamųjų ir, tikriausiai, geriausiai galėtų visa tai suskaičiuoti mokslininkai, tačiau įvardijant šiuos skaičius dar nėra įvertinti gamybos praradimai.

„Kiek tai kainuoja Lietuvai, jei žiūrime per žemės ūkio prizmę? Skaičiuojant, kiek turime deklaruotų pasėlių ir koks sąnaudų padidėjimas vienam hektarui, kiekvienais metais būtų apie 800 mln. Eur.

Galima tuos skaičius paneigti, braukti, dauginti, dalinti, kiek tai bebūtų milijonų, iš principo žaliasis kursas žemės ūkyje kainuoja milžiniškus pinigus. Ir kaip bebūtų, tai gula tiesiogiai ant gamintojų pečių (...) Vartotojas irgi turi prie to prisidėti. Gal tada ant tos duonos kepalo etiketės užrašykime, kiek kainuoja aplinkosauginiai mokesčiai, kokia CO2 dedamoji. Kaip tada pasikeistų vartotojų požiūris?“, – sakė G. Špakauskas.

Ar užsibrėžti tikslai spėja su realybės ekonomika?

Su tuo, kad priimamų sprendimų kaštai turi būti užkraunami ne tik ant ūkininkų ar miškininkų, teigė ir Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis.

„Esu praktinis pavyzdys to, ką kalbate: kaip viskas nueina į grandinės galą ir nukrenta ant ūkininko pečių“, – tvirtino Lietuvos grūdų augintojų asociacijos tarybos narė Rasa Rasimaitė-Imhoff.

Ji pasakojo, kad savo mišriame, stambiame ūkyje kartu su tėčiu įdiegė „viską, ko reikalavo Europa“. Ūkyje taikomos naujausios technologijos, pasitelkiami skaitmeniniai sprendimai, rūpinamasi gamta ir tvarumu.

„Investavau, atsisakiau įvairių dalykų, kurių manęs prašė, padariau, ko prašė. Bet šiandien vis tiek negaliu nei užtikrinti to tvarumo, nei gavau naudos. O šiemet, turėdama mažai trąšų ir mažai resursų, galiu užauginti ne maistinius kviečius, o pašarinius (...)

Ar galvojate, kad karo, tokių kainų fone man svarbu užauginti ekstra klasės kviečius, kad vaikai galėtų valgyti bandeles? (...) galvoju, kad tų laukų rytoj visai gali nebūti.

Šiandien tikrai negalvoju, kaip man žaliau, tvariau ūkininkauti. Galvoju, kaip atitikti, kaip pagaminti maistą visiems, kurio jiems reikia, kaip išsimokėti visas paskolas, nes investavau milžiniškus pinigus“, – kalbėjo R. Rasimaitė-Imhoff.

Nemažai pasisakiusiųjų teigė, kad disonuoja tiek ES institucijų, tiek Lietuvos pozicija, kaip pabrėžiama būtinybė užsitikrinti maistą ir tuo pat metu keliamos žaliosios ambicijos. Ne vieno kalbėjusiojo nuomone, ūkininkas šio dvigubo krūvio tiesiog nebegali pavežti.

Politikai, mokslo, verslo, žemdirbių atstovai svarstė, kaip rasti balansą tarp aplinkosaugos, amcicijų, nusistatytų tikslų ir būtinybės užtikrinti pakankamą maisto gamybą (LRS kanceliarijos, O. Posaškovos nuotr.)

Ūkininkas Ignas Hofmanas vardijo ne vieną temą, kurioje susikerta ambicijos ir ekonomika. Jis svarstė, kad neretai sprendimai, iššaukę daug emocijų, sulaukę stipraus dėmesio ir spaudimo iš aktyvistų, realybėje veikia kuo puikiausiai ir galiausiai paaiškėja, kad jokia žala gamtai ar aplinkosaugai, kuria buvo gąsdinama, nepadaryta.

„Manau, kad nė vienas čia esantis nepasakys, kad nevyksta klimato kaita, kad nereikia pokyčių, kad nereikia imtis veiksmų ir dėti pastangų. Tačiau tie žmonės, kurie laksto su plakatais, beveik visi pasižymi trimis pagrindiniais požymiais, turi bendrus vardiklius: globalaus požiūrio stoka, pasaulio gelbėjimas grindžiamas principais uždrausti, neleisti, atimti, nubausti ir, kaip taisyklė, jie taiko dvigubus standartus“, – apie racionalios diskusijos svarbą kalbėjo I. Hofmanas.

Tai, kad kalbant apie gamtosaugą ir klimatą dažnai pamirštamas socialinis dėmuo, teigė ir Kauno r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Maciulevičius. „Tik saugoti, daryti, pastangas dėti, bet neįvertiname, kiek mums tai socialiai kainuoja“, – sakė jis.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro vadovas dr. Gintaras Brazauskas tikino, kad mokslas siūlo technologijas, atliepiančias klimato kaitos iššūkius, tačiau esama teisinė bazė visada spėja su pasiūlytais sprendiniais, tad aktyvesnis bendradarbiavimas galėtų prisidėti prie spartesnio technologijų diegimo.

Nemažai diskusijos dalyvių teigė pritariantys aplinkosaugos ir tvarumo idėjoms, tačiau ragino žiūrėti plačiau, įvertinti faktus, remtis mokslu, ekonomine realybe ir greičiau reaguoti į besikeičiančias aplinkybes ir kontekstą.

A. Gaižutis paragino prisiminti, kad, nors mūsų socialiniame lauke naudojama frazė „žaliasis kursas“, derėtų prisiminti terminą „žaliasis susitarimas“. Anot jo, vien pamatinės frazės traktavimas gali pakeisti ir požiūrį bei veikimo pasirinkimus.

Diskusiją organizavusios asociacijos „Laisvė rinktis“ pirmininkė Austė Korbutė pabrėžė dialogo ir faktų, ne emocijų svarbą. Anot jos, aplinkosauga ir gyvūnų gerovė yra labai svarbu, tačiau tai turi būti įgyvendinama pragmatiškai, laikantis principo „žmonės, planeta, pelnas“. A. Korbutės teigimu, pernelyg didelės investicijos į aplinkosaugą gali pakenkti ekonomikai ir uždaryti ratą: silpna ekonomika nebeišgalės laikytis aukštų standartų ir investuoti į gamtos saugojimą.