Kaunas. Žemdirbiams visi pasėliuose augantys nepageidaujami augalai yra piktžolės, kurias reikia naikinti. Botanikams – tai augalai, turintys tiek gerų, tiek blogų savybių.

Įvairūs piktžolių kontrolės ir biologijos klausimai buvo aptarti VDU Žemės ūkio akademijoje (ŽŪA) vykusioje mokslinėje–praktinėje konferencijoje, kurią kartu su akademija organizavo Lietuvos herbologų draugija.

1993 m. įkurta Lietuvos herbologų draugija yra mokslinė organizacija, kuri vienija mūsų šalies piktžolių ir augalų apsaugos nuo piktžolių tyrinėtojus. Joje dalyvauja VDU Žemės ūkio akademijos, taip pat Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto bei kitų įstaigų mokslininkai. Šių metų konferencijoje jie aptarė labai įvairius piktžolėtumo klausimus, apžvelgė pastaraisiais metais atliktų mokslinių tyrimų rezultatus.

Kuo pavojingi invaziniai augalai

VDU doktorantė Kristė Stravinskaitė kartu su savo darbo vadove prof. Eugenija Kupčinskiene tyrinėja invazinius augalus – smulkiažiedes spriges. Jos yra vienos pavojingiausių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje invazinių augalų, nes gali augti labai įvairiomis aplinkos sąlygomis, miškuose ir kitur geba užimti laisvas ekologines nišas, konkuruoja su vietiniais augalais ir tose vietose dažnai tampa vyraujančia rūšimi.

Iš Centrinės Azijos kilusios smulkiažiedės sprigės Lietuvoje buvo rastos 1934 m., manoma, ėmė plisti iš Vilniaus botanikos sodo. Pasak K. Stravinskaitės, šių vienmečių augalų geras kontrolės būdas yra dažnas pjovimas arba išravėjimas, kol sprigės dar nesubrandinusios sėklų. Gerai tik tai,  kad šios sprigės žemės ūkio pasėliuose kol kas beveik neplinta.

Piktžolės javų pasėliuose

Žemės ūkio pasėliuose aktualios kitos piktžolėtumo problemos. Pastebima, jog daugiau ir įvairesnių piktžolių plinta dėl beariminio žemės dirbimo, dėl žiemkenčių dalies padidėjimo sėjomainoje. O ilgus metus naudojant tuos pačius herbicidus vystosi kai kurių rūšių, pavyzdžiui, smilguolių atsparumas herbicidų veikliosioms medžiagoms.

1993 m. įkurta Lietuvos herbologų draugija vienija mūsų šalies piktžolių ir augalų apsaugos nuo piktžolių tyrinėtojus. Joje dalyvauja VDU Žemės ūkio akademijos, taip pat Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės instituto bei kitų įstaigų mokslininkai

Magistrantė Birutė Jomantaitė pristatė Žemdirbystės institute atliktus tyrimus, kuriuose 2017 ir 2018 m. nagrinėta, kokią įtaką piktžolių kontrolei žieminiuose kviečiuose turi sėjos vėlinimas ir veislių parinkimas. Įvairių veislių kviečiai buvo sėti trimis terminais: rugsėjo 8 d., po 3 savaičių (09.29) ir po 6 savaičių (10.18). Pasėliuose piktžolės skaičiuotos rudenį ir pavasarį.

Bandymų rezultatai parodė, kad pasėlio piktžolėtumo skirtumai skirtingo sėjos laiko kviečiuose buvo esminiai. Taip pat ir veislės turėjo įtakos piktžolių kiekiui pasėlyje. Daugiausiai piktžolių buvo ankstyviausio sėjos laiko, o mažiausiai – vidutinio sėjos laiko (09.29) kviečiuose. Mokslininkai daro išvadą, kad neketinant kviečiuose rudenį naudoti herbicidų, sėją reikėtų šiek tiek vėlinti (sėti rugsėjo trečiąją dekadą). Tik tokiu atveju padidėja rizika dėl oro sąlygų, ar jos bus palankios sėjos darbams.

LAMMC Perlojos bandymų stoties mokslo darbuotoja dr. Vilma Žėkaitė pristatė rugių piktžolėtumo ekologinėje sėjomainoje duomenis. Tyrimai vyko net 12 metų, buvo taikomos trys skirtingos sėjomainos.

Atlikę tyrimus mokslininkai daro išvadas, kad pasėlių piktžolėtumas priklausė nuo metų oro sąlygų, nuo augalų stelbiamosios gebos ir priešsėlio. Sėjomainoje auginant daugiametes pupines žoles, vertėtų taikyti intensyvesnį žemės dirbimą, nes kitų metų pasėliuose išplinta daugiametės piktžolės. Ekologinėje sėjomainoje piktžolių kontrolei rekomenduojama sėti sideracinius augalus ir juos užarti sėjos metais. Žieminių rugių pasėlyje piktžolių skaičius labai priklausė ir nuo kritulių kiekio (lietingais metais piktžolių buvo žymiai daugiau).

Požiūris į piktžoles biodinaminiame ūkyje

Konferencijoje dalyvavęs Širvintų rajono ūkininkas Arūnas Martinėlis į piktžoles žvelgia kiek kitaip nei chemizuotų ūkių savininkai. Pasak ūkininko, su augalais, tame tarpe ir piktžolėmis, pirmiausiai reikia „susidraugauti“.

Konferencijoje dalyvavęs Širvintų rajono ūkininkas Arūnas Martinėlis į piktžoles žvelgia kiek kitaip nei chemizuotų ūkių savininkai. Pasak biodinaminiais principais dirbančio ūkininko, su augalais, tame tarpe ir piktžolėmis, pirmiausiai reikia „susidraugauti“, o ne kovoti

A. Martinėlis jau seniai ūkininkauja ekologiškai, o prieš kelerius metus pradėjo dirbti biodinaminiais principais, 2017 m. įgijo biodinaminio ūkio sertifikatą. Ūkyje laikoma apie 150 hailendų veislės galvijų, prižiūrima 500 ha dirbamos žemės. Auginami spelta kviečiai, grikiai, žirniai. Biodinaminiame ūkyje taikomi visiškai kitokie tiek pasėlių priežiūros, tiek ir piktžolių kontrolės būdai. Pavyzdžiui, pasėliai akėjami tam tikromis dienomis, kuomet piktžolės sunaikinamos geriausiai.

Žemė tręšiama iš mėšlo pagamintu kompostu. Jam ir augalams naudojami specialūs biodinaminiai preparatai, gaminami iš valerijonų, ąžuolo žievės, pienių, kraujažolių, dilgėlių, ramunėlių ir pan. Chemiją pripažįstantys ūkininkai tokius preparatus vertina skeptiškai. Tačiau įdomiausia yra tai, jog biodinaminiai preparatai iš tiesų veikia. Tą įrodė ne tik šio ūkio praktika, bet ir ŽŪA apgintos dvi mokslinės disertacijos minėta tema.

Daugiafunkcinių pasėlių specifika  

Pastaraisiais metais populiarėja vadinamieji daugiafunkciniai pasėliai, kai tuo pat metu kartu auginama ne vienos, o dviejų (dvinariai) ar daugiau (trinariai ir t.t.) rūšių augalai. Pasak prof. dr. Aušros Marcinkevičienės, tokie pasėliai turi įvairių privalumų. Daugiafunkciniuose pasėliuose įvairių rūšių augalai išsidėsto ardais, todėl geriau stelbiamos piktžolės.

Skirtingų augalų šaknys dirvožemyje taip pat išsidėsto skirtingai, todėl iš įvairių vietų gali paimti maisto medžiagas ir vandenį. Daugiafunkciniuose pasėliuose susiformuoja palankesnis dirvožemio drėgmės ir temperatūros režimas, aktyvinama mikroorganizmų veikla, gerėja dirvožemio savybės, mažėja erozija. Daugiafunkcinių pasėlių derlingumas ir pelningumas paprastai būna didesnis negu vienanarių.

ŽŪA mokslininkai dvejus metus tyrė piktžolių plitimo specifiką vienanariuose ir daugiafunkciniuose pasėliuose. Auginti įprasti (vienanariai) vasarinių miežių, kviečių, žirnių, kmynų pasėliai. Taip pat dvinariai (miežių su kmynais, kviečių su kmynais, žirnių su kmynais) ir trinariai (prie dvinarių dar pridėta baltųjų dobilų). Pasak prof. A. Marcinkevičienės, antsėlių auginimo metais didžiausias piktžolių gausumas nustatytas herbicidais nepurkštuose trinariuose vasarinių miežių, kviečių ir žirnių su kmynų bei baltųjų dobilų įsėliu pasėliuose. Antraisiais metais didžiausias piktžolių gausumas nustatytas kmynų, augusių miežienoje ir kvietienoje be baltųjų dobilų, pasėliuose.

Greta vienas kito augantys augalai gali labai įvairiai veikti savo kaimynus. ŽŪA mokslininkai atliko įdomų laboratorinį eksperimentą, tyrinėdami, kaip skirtingos kmynų dalys veikia kitus augalus. Laboratorijoje kviečių, dobilų ir šunramunių sėklos buvo daigintos šalia pridėjus kmynų augalo dalių (žiedų, stiebų, šaknų, sėklų). Pasak dr. Ritos Čepulienės, nustatyta, kad kmynų įtaka kviečių, dobilų sėkloms gali būti inhibitorinė (slopinamoji). Pavyzdžiui, prie kmynų žiedų padėti kviečiai visiškai nesudygo, o kmynų šaknys, atvirkščiai – skatino kviečių dygimą. Poveikis kitiems augalams priklauso nuo kmynų augalo dalies ir nuo kiekio. Mokslininkai šiuos tyrimus planuoja tęsti toliau, nes dar yra daug neišnagrinėtų dalykų. 

Vieną iš Lietuvos herbologų draugijos įkūrimo iniciatorių ir buvusią vadovę, šiomis dienomis švenčiančią jubiliejų Nijolę Špokienę (centre) pasveikino dabartinė draugijos vadovė Darija Jodaugienė (kairėje) ir Aušra Marcinkevičienė

Konferencijoje herbologai aptarė ir daugiau piktžolių kontrolės bei biologijos klausimų. Herbologų draugijos vadovė dr. Darija Jodaugienė apžvelgė pernai vykusios mokslinės ekspedicijos po Žemaitijos regiono laukus rezultatus. Tokias ekspedicijas herbologai rengia kasmet. Šiais metais birželio viduryje planuojama ekspedicija link Akmenės, Žagarės.   

MŪ inf.