Visuotiniame žemdirbių suvažiavime daug triukšmauta, siūlant pratęsti žemės ūkio paskirties žemės nepardavimą užsieniečiams. Čia daug nusipelnė ir pranešėjai - ypatingi žodžio meistrai. Pavyzdžiui, siūlyta surengti šiuo klausimu referendumą, o gavus gyventojų pritarimą, iš naujo derėtis dėl stojimo į ES sąlygų. Kitas ne mažiau populiarus siūlymas - susieti Lietuvos ūkininkams mokamas tiesiogines išmokas su žemės pardavimu užsieniečiams ir drausti tą pardavimą, kol nepasieksime ES išmokų vidurkio.

Buvo ir daugiau pasiūlymų, bet čia derėtų stabtelėti ir išsiaiškinti, ar mes ir ES šalys senbuvės vienodai keliame šį klausimą, ir kaip žemė perkama bei parduodama kitose ES šalyse. Po suvažiavimo rodytoje televizijos laidoje „Tautos aikštė" lietuviškos žemės „gynėjai" laimėjo triuškinamu rezultatu, bet neatrodo, kad balsuotojams iš tikrųjų buvo pateikta išsami informacija apie žemės sandorius, kuriuose dalyvauti gali ir užsieniečiai. Reikia išsiaiškinti ir tai, kas tie užsieniečiai, kurie supirkinėja mūsų žemes. Be to, nepamirškime, kad žemės nepardavimo terminas užsieniečiams Lietuvos prašymu kartą jau buvo pratęstas ir galioja iki 2014-ųjų gegužės.

Pratęsus terminą, Vyriausybė 2011 m. sudarė darbo grupę, kurios tikslas - stabdyti spekuliaciją žeme, įskaitant ir užsieniečius. Darbo grupėje dalyvavo suinteresuotų žinybų ir žemdirbiškų organizacijų atstovai, toje darbo grupėje dirbau ir aš. Darbo grupė dirbo ilgiau nei metus, labai išsamiai išnagrinėjome ES šalių senbuvių patyrimą ir jų požiūrį į žemės sandorius.

Kartu domėjomės, kaip veikia mūsų žemės rinka. Beveik visos ES šalys senbuvės yra nustačiusios įvairius apribojimus žemės pirkėjams, pavyzdžiui, sėslumo, išsilavinimo cenzą, vietos bendruomenės ar savivaldybės pritarimo reikalavimą ir kita. Siekiama, kad žemės ūkio paskirties žemė atitektų besiribojančiam su žemės pardavėju ūkininkui, o tai reiškia, kad po sandorio ji būtų racionaliau naudojama pagal paskirtį, vyktų natūralus ūkių stambėjimas. Kadangi užsieniečiams yra daug sunkiau įvykdyti tuos reikalavimus, todėl jie neišskiriami į atskirą žemės pirkėjų grupę, nes tai prieštarauja ES sutarties principams.

Mūsų kaimynai latviai ir estai beveik nedarė apribojimų žemės sandoriams nei saviems, nei užsieniečiams. Bet jau dabar, akivaizdu, kad tai buvo klaida, nes žemė susikoncentravo atskirų šeimų rankose. Lenkijoje sandorių kontrolė vykdoma nustačius reikalavimą sandorio šalims gauti Vidaus reikalų ir Žemės ūkio ministerijų pritarimą.

Tyrėme ir mes Lietuvoje vykdomus sandorius ir atkreipėme dėmesį į dažną reiškinį, kai notariškai užfiksuota žemės kaina yra pernelyg didelė arba pernelyg maža. Reikia manyti, kad vienu atveju yra plaunami pinigai, o kitu - dirbtinai siekiama mažesnių mokesčių.

Kokiems UABams ir ABams rūpi lietuviška žemė

Kas tie užsieniečiai, kurie jau yra įsigiję Lietuvoje žemės? Vieni iš jų yra čia gyvenantys ir vykdantys sėslumo reikalavimą asmenys. Jų nedaug ir jie pamažu traukiasi iš Lietuvos dėl korupcijos ir kitų negatyvių reiškinių.

Antra grupė - tai mūsų žemės ūkio bendrovių pavyzdžiu kuriami fiktyvūs UABai. Juos kuria Lietuvos piliečiai. Būtų neteisinga teigti, kad jie tėra užsieniečių samdyti tarpininkai. Tuomet reikėtų klausti, kur investuoja mūsų tautiniai kontrabandininkai ir nesąžiningi muitininkai, kurie juos dengia. Ir ne tik jie.

Korupcijos šaltinius labai išsamiai įvardijo naujasis STT vadas. Jeigu tuo susidomėtų teisėsauga ir išsiaiškintų minėtų UABų kūrėjų pinigų kilmę, tada daug kas paaiškėtų. Jeigu pinigai iš užsienio, tuomet kyla klausimas - iš kurios pusės: Rytų, Vakarų ar užjūrio. Viena aišku - tie pinigai nešvarūs, kaip ir jų turėtojai, o kad tokių ES šalyse yra daugiausia - stipriai abejoju. Labai paplitęs būdas yra kurti serijas UABų, kai tie patys asmenys sukuria bendrovę, nuperka jai žemės iki 500 ha, o tada kuria kitą UABą, kurio pavadinime keičia tik jo numerį.

Teigti, kad šių UABų savininkai laukia nesulaukia, kol bus leista tą žemę parduoti užsieniečiams, nėra visiška tiesa, na, nebent nedidelei jų daliai. Žmonės, užsiimantys šiuo nešvariu verslu, tikrai nėra skurdžiai ar socialiai remtini. Jie sėkmingai investavo ten, kur metinės palūkanos dėl natūralaus žemės kainos kilimo siekia keliolika ar net keliasdešimt procentų. Skubėti parduoti šią žemę, o pinigus nešti į banką, kur palūkanas surija infliacija, nėra prasmės.

Pasiūlymai rengti referendumą, bandyti iš naujo derėtis (nors tai beviltiška) dėl stojimo į ES sąlygų, šiems spekuliantams yra labiausiai priimtinas variantas. Taip bus vilkinama situacija, kuri leidžia ir toliau kurti serijas UABų, supirkinėti žemę ir mėgautis pasakiškomis palūkanomis esant ekonominei stagnacijai. Gaila, kad šiame nešvariame šou naudojamas žemdirbių vardas, žemdirbių nuomonė, pvz., siejant žemės nepardavimą užsieniečiams su tiesioginėmis išmokomis. Tai irgi laiko vilkinimas maždaug iki 2020-ųjų. Norėtųsi paklausti žemdirbių vedlių, kodėl, jų nuomone, Lietuvoje žemės rinka turėtų būti liberalesnė nei ES šalyse senbuvėse, nors dėl tiesioginių išmokų mes reikalaujame lygybės.

Kadangi specialiosios tarnybos ir teisėsauga tomis fiktyviomis bendrovėmis per daug nesidomi, o Žemės ūkio ministerija neturi tam priemonių, pastaruoju metu jie jau atvirai žiniasklaidoje afišuoja savo verslą. Šie sandoriai pasižymi pernelyg didele žemės kaina, žemė superkama perdaug nesiderant, todėl galima įtarti, kad čia panaudojamos nelegalaus verslo lėšos. Tiesa, žemę nupirkus, ji kartais yra išnuomojama, bet nuomos kaina dažniausiai būna maksimali.

Trečia grupė - akcinės bendrovės, kai kurios iš jų - tai buvusios žemės ūkio bendrovės. Jos atsirado supirkus ŽŪM žemdirbių pajus ir pakeitus ŽŪB statusą į AB. Vietiniai žemdirbiai praranda tokių atveju bet kokią teisę į bendrovės valdymą. Bendrovė tampa savotišku dvaru, kuris bando pritraukti kapitalo iš šalies, prekiaudamas akcijomis Varšuvos ar Stokholmo biržose. Iš pradžių kontrolinis akcijų paketas priklauso Lietuvos piliečiui(-iams), bet nesėkmingo ūkininkavimo atveju, jį gali perimti ir užsieniečiai. Iškyla pavojus netgi iš užjūrio firmų, dirbančių genų inžinerijos srityje ir auginančių modifikuotus organizmus.

Akcinėms bendrovėms labai naudingas šiuo metu keliamas triukšmas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Ypatingai iš tokių beviltiškų priemonių, kaip referendumas, kurios vilkintų laiką, politinį kapitalą kraunasi mitingų organizatoriai, o realų kapitalą - spekuliantai. Todėl darbo grupė visų pirma orientavosi į tai, kad sukurtų saugiklius, kurie apsaugotų nuo nešvarių žemės sandorių, be abejo, neišskiriant nė užsieniečių. Stengėmės panaudoti ES šalių senbuvių patyrimą.

Kontrolė įmanoma, reikia tik pasiryžimo

Priimtiniausias Lietuvai modelis, taikomas kai kuriose Vokietijos žemėse, kur žemės sandorio skaidrumą ir racionalumą tikrina specializuota agentūra. Kontrolės principai labai paprasti: sandoris prasideda ne nuo vizito pas notarą, o užfiksuojant pirkėjo ir pardavėjo sutartą žemės kaina agentūroje, kuri per mėnesį turi leisti tą sandorį, arba pasiūlyti žemę pirkti kitam pirkėjui už ankščiau pasiūlytą kainą. Agentūra stengiasi pasiūlyti tą žemę su ja besiribojantiems ūkininkams, o kartais netgi pati agentūra perka žemę ir išnuomoja ją ūkininkams. Tokiu būdu vyksta natūrali žemės sklypų konsolidacija, žemėvaldos ne smulkėja, o stambėja.

Mūsų darbo grupė pasiūlė dar vieną saugiklį - reikalavimą žemės pirkėjui deklaruoti pas notarą pinigų kilmę ir faktą, kad pirkėjas nevaldo nuosavybės teise daugiau nei 500 ha žemės. Buvo parengtas Vyriausybės nutarimo projektas bei atitinkamos Laikinojo žemės ūkio paskirties žemės pirkimo įstatymo pataisos, kurios, esant pritarimui, galėjo būti priimtos 2012ųjų Seimo rudens sesijoje. Deja, tam pasipriešino žemdirbių organizacijų atstovai, kurių nuomone, valstybė negali kištis į sandorius, parinkdama žemės pirkėją. Gaila, kad perdėtai iškeliamos žemės pardavėjų teisės, sudarant sąlygas neskaidrių sandorių atsiradimui. Žemdirbių organizacijų atstovai, manydami, kad mūsų žemdirbiai sugebės konkuruoti vienoje žemės rinkoje su spekuliantais ir akciniu kapitalu, yra daugiau negu naivūs.

Vyriausybės nutarimo ir įstatymo projektai, kuriuos parengė darbo grupė, guli ŽŪM. Visi „patriotai" ir triukšmautojai gali susipažinti su teiktais siūlymais ir paskatinti savo išrinktus Seimo narius žengti pirmą žingsnį priimant įstatymo pataisas, nustatančias saugiklius žemės sandoriuose, nelaukiant 2014-ųjų gegužės.

Reikia ir kitų priemonių, aptarimų su visuomene dėl akcinio kapitalo, valdančio žemę kaime, statuso. Ar tai dera su vietos savivalda, nes akcinių bendrovių sprendimai dažnai priimama ne Lietuvoje, o kažkuriame pasaulio krašte, akcininkams balsuojant už maksimalų firmos pelningumą. Labai abejotinas juridinių asmenų dalyvavimas disponuojant žemės ūkio paskirties žeme, kol nėra priimta susijusių asmenų įstatymo. Šie ir kiti klausimai turi būti prioritetiniai Vyriausybės ir Seimo dienotvarkėje, bet juos skatinti turi pačios žemdirbių organizacijos.

Visuotinio žemdirbių suvažiavimo rezoliucijoje reikalaujama uždrausti žemės ūkio paskirties žemės pardavimą ES fiziniams ir juridiniams asmenims, kol nebus sulygintos tiesioginės išmokos. Tai skamba kaip pagrūmojimas ES. Mūsų vietiniai spekuliantai šiame kontekste neminimi, kaip ir pirkėjai iš Rytų ir užjūrio. Yra tik bendra frazė, kad reikia tobulinti teisinę bazę, bet nėra kreipimosi į specialiąsias tarnybas, kad tramdytų spekuliantus jau dabar ir, kad priemonių tam pirmai pradžiai užtenka.

Edvardas RAUGALAS