Šiauliai. Nors atrodo, kad valdžia ūkininkų pasiūlymus ir argumentus ignoruoja, tačiau jei ūkininkai nebūtų aktyvūs, jų situacija būtų dar sunkesnė, įsitikinusi Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos (ŠKŪS) pirmininkė Audronė Asauskaitė-Kerienė.

„Kartais jautiesi bejėgis, kai į pateikiamus argumentus, pasiūlymus ar prašymus neatsižvelgiama svarstant įstatymų projektus, bet kai palygini pradinės versijos teisės aktą ir galutinį, tai vis dėlto teikia šiokios tokios paguodos. Tad būtina toliau dirbti, vienytis, o kartais sustoti ir pagalvoti, kas būtų, jei neturėtume Ūkininkų sąjungos, kokius tada turėtume įstatymus, teisės aktus ir požiūrį į žemės ūkį“, – svarsto A. Asauskaitė-Kerienė.

Pasak jos, šis susimąstyti verčiantis klausimas gali tapti svarbiu argumentu, kodėl žemdirbiai turėtų jungtis prie Lietuvos ūkininkų sąjungos.

Praėjusių metų liepą ŠKŪS pirmininke išrinkta A. Asauskaitė-Kerienė krašto ūkininkų vienijimą įvardijo pirmu savo darbu, tad metų pradžioje suplanavo apvažiuoti dešimt Šiaulių krašto seniūnijų ir susitikti su vietos ūkininkais. Susitikimus padėjo suorganizuoti žemės ūkio skyrių specialistai.

„Uždavus klausimą, kas būtų, jei neturėtume Ūkininkų sąjungos, ir leidus pamąstyti ne vienas aktyvesnis ūkininkas iš karto panoro pildyti prašymus ir prisijungti prie organizacijos. Didžioji dalis naujų narių jau dalyvavo visuotiniame susirinkime, noriai jungiasi prie LŪS darbo grupių. Ūkininkai aktyviai įsitraukia į Tarybos veiklą, renkasi į posėdžius, teikia pasiūlymus. Tai džiugūs momentai, kurie skatina judėti pirmyn“, – sako ŠKŪS pirmininkė, neprarasdama vilties, kad ilgainiui gretos dar labiau augs, o dalyvavimo LŪS veikloje nauda įsitikins ir šiuo metu abejojantys ūkininkai.

„Per pandemiją mūsų sąjunga buvo neaktyvi, galima sakyti, pridususi – Raimundą Juknevičių išrinkus LŪS pirmininku (prieš tai jis užemė Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininko pareigas – red. past.), nebuvo kam perimti vadovavimo. Dabar stengiamės atgauti kvėpavimą“, – juokiasi A. Asauskaitė-Kerienė.

Šiuo metu Šiaulių krašto ūkininkų sąjunga turi 115 narių, iš jų apie 20 proc. naujų. Bendras narių dirbamas žemės plotas siekia beveik 18 tūkst. hektarų.

Per pertraukas tarp ūkio darbų – teisės aktų skaitymas

Pasak A. Asauskaitės-Kerienės, ji, kaip ir dauguma kitų ūkininkų, jau gyvena darbingomis nuotaikomis, dairosi į dangų, stebi orus ir nekantriai laukia naujo sezono pradžios, nes ūkyje pati dirba su technika, o labiausiai mėgaujasi kombainu nuimdama derlių.

„Nors greitai parsidės darbų sezonas, tačiau bandysiu neapleisti ir sąjungos veiklos. Su vyru pasiskirstėme darbus, mano funkcijos pavasarį – privežti trąšas arba vandenį prie purkštuvo. Galima sakyti, dirbu tam tikru palaukimo režimu, todėl laisvą laiką išnaudosiu teisės aktų skaitymui, pasiūlymų teikimui“, – planuoja ūkininkė, šiuo metu skubanti vyrui į pagalbą prie statybų. Mat Kerai ūkio kieme statosi angarą, kad turėtų kur grūdus susipilti ir per žiemą techniką laikyti.

Ji sutinka, kad dėl netrukus prasidėsiančio darbymečio greičiausiai sumažės gyvų susitikimų, tačiau neabejoja, kad sėkmingai bus išnaudojamos nuotolinių technologijų galimybės.

„Per pandemiją šioje srityje visi pakėlėme kvalifikaciją, o per nuotolį galima atlikti iš tiesų daug darbų“, – sako ŠKŪS pirmininkė, prisimindama ir pirmąjį rudenį vykusį Tarybos posėdį. Pasak jos, tada iš devynių narių tik vienas turėjo galimybę būti prie kompiuterio, o visi kiti jungėsi darbų procese iš traktorių kabinų – vieni ruošdami dirvą, kiti sėdami, treti grūdus veždami.

A. Asauskaitė-Kerienė pabrėžia, kad šiuolaikiniai ūkininkai – išsilavinę žmonės, kurie nuolat kaupia žinias, domisi naujovėmis ir visa tai – nuolatinis procesas. „Kiekvieną žiemą dalyvaujame daugybėje seminarų, ypač mokslininkų rengiamų, kad sužinotume, ką ir kaip tyrinėja, kokius pasiūlymus teikia.

Ūkininkai tikrai nėra tie, kuriems nusispjauti į išsiskiriantį CO₂ ar apskritai gamtos taršą, vien jau dėl to, kad visi gamtos pokyčiai sukelia tokių ekstremalių reiškinių, kaip sausros ar liūtys. Visi sutinkame, kad gamtą būtina saugoti, nes iš jos duoną valgome“, – pastebi pašnekovė, pridurdama, kad ūkininkams klijuojama kenkėjų ir teršėjų etiketė ypač skaudina.

Pasak jos, daugumai vis dar sunku suvokti, kam ūkininkaujant mokslai reikalingi. „Pati baigiau ekonomikos bakalaurą ir agronomijos magistrantūrą, vyras taip pat turi magistro laipsnį. Iš pradžių net gana artimi žmonės stebėjosi, kad turėdami magistro laipsnius žemę rausiame. Dabar tokio požiūrio nėra, nežinau, susitaikė ar priprato“, – sako moteris.

Dalyvavo pieno dalijimo akcijoje

A. Asauskaitės-Kerienės teigimu, Šiaulių krašte gyvulininkystės ūkių nėra daug, nes lygumos palankios augalininkystei plėtoti, o pieno ūkiai apskritai retenybe tampa, nes vis daugiau nutraukia veiklą – nemato perspektyvų. Jos skaičiavimu, ŠKŪS yra tik 5 nariai, turintys gyvulių.

Nepaisant to, Šiaulių krašto ūkininkai dalyvavo pieno dalijimo akcijoje, nes sulaukė pasiūlymo iš Telšių r. ūkininkų sąjungos. „Jie atvežė mums pilną 16 t pienovežį pieno ir per vieną dieną jį išdalijome Kuršėnuose ir Šiauliuose. Mano nuomone, tai buvo masiškiausia žmonių susirinkimo akcija“, – sako pašnekovė, prisimindama skaudžiausias akcijos akimirkas, kai pensinio amžiaus žmonės, dėdami po kelis centus ūkininkams, su ašaromis akyse prasitarė, kad jau pamiršo pieno skonį, nes parduotuvėse jo neįperka.

O štai į Vilnių protestuoti Šiaulių krašto ūkininkai nevyko, nes pasigedo konkrečios informacijos, kokių veiksmų ir priemonių planuojama imtis tikslams pasiekti. „Nenorime priešintis su visuomene, nepalaikome ir kelių blokavimo žemės ūkio technika, kaip tai įvyko penktadienį ties Kryžkalniu. Žmonės niekuo nekalti, kad valdžia nesuvokia mūsų valstybės teritorinių ypatumų ir nesistengia dėl jų. Esame žemdirbiškas kraštas ir labai gaila, kad į žemės ūkį nežiūrima kaip į prioritetinę šaką“, – apgailestauja Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkė Audronė Asauskaitė-Kerienė.