Mokslininkai įspėja, kad kai kurie klimato kaitos padariniai lems vis didesnius praradimus. Bet kas turi atlyginti nuostolius?

Klimato kaitos sukelti padariniai, pavyzdžiui, dažnesni ekstremalūs orų reiškiniai, sausros, kylantis vandens lygis, lemia nuostolius jau šiandien.

Jungtinių tautų Afrikos ekonominės komisijos duomenimis, žemyno valstybės jau dabar skiria nuo 2 iki 9 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP), kad prisitaikytų prie klimato kaitos. Tai yra daugiau nei skiriama kai kurioms kitoms kritiškai svarbioms paslaugoms, pavyzdžiui, sveikatos ar švietimo sektoriams.

Svarbu pabrėžti, kad už klimato kaitą atsakingiausios turtingos šalys. Tad nuostolių ir žalos kompensavimas išties kelia klimato teisingumo dilemų.

Turtingosios šalys iki šiol vangiai įsipareigodavo dėl žalos atlyginimo ir kompensacijų, arba dėl paramos klimato kaitos prisitaikymo veiksmams besivystančiose šalyse. O kai įsipareigodavo, sunkiai pažadus išpildydavo. Pavyzdžiui, turtingos šalys iki galo neįvykdė dar 2009 m. duoto įsipareigojimo finansuoti klimato kaitos prisitaikymo veiksmus besivystančiose šalyse bent 100 mlrd. JAV dolerių.

Palyginti su kitomis pasaulio ekonomikomis, ES prisideda bene daugiausia – 2020 m. skyrė daugiau nei 23 mlrd. Eur klimato kaitos veiksmams besivystančiose šalyse remti.

Nepavykę siekiai stabdyti vidutinės temperatūros kilimą

Įvertinus pasiektą kovos su klimato kaita progresą ir tolesnius šalių įsipareigojimus, nustatyta, kad Paryžiaus susitarimo įgyvendinti nepavyks. Turimų nacionalinių įsipareigojimų nepakanka. Prognozuojama, kad iki amžiaus pabaigos vidutinė temperatūra pakils 2,5 °C. Pesimistinėmis prognozėmis – klimatas šils dar smarkiau.

Pagal dabartines tendencijas ir įsipareigojimus, emisijos iki 2030 m. ir toliau augs, maždaug 11 procentų. Nors reikėtų jas 45 proc. sumažinti tam, kad pavyktų sustabdyti vidutinės temperatūros augimą bent iki anksčiau susitartos ribos.

Skirtingų sričių ekspertai sutaria, kad klimato kaita – pagrindinė grėsmė, neigiamai paveiksianti gyvenimą per artimiausius dešimtmečius. Tai pasaulinė didžiulio masto kompleksinė grėsmė, tad visos pasaulio valstybės kasmet renkasi aptarti, kaip kiekvienai jų sekasi kovoti su klimato kaita. 

Šiais metais Jungtinių tautų klimato kaitos konferencija COP27 vyks lapkričio 6–18 d. Egipte.

Nacionaliniai įsipareigojimai

Paryžiaus klimato kaitos susitarimas nubrėžia bendrus siekius. Tačiau kiekviena šalis įsivertina savo galimybes ir ambicijas, patvirtina nacionalinius įsipareigojimus. Prieš COP 27 susitikimą 24 šalys pateikė patikslintus nacionalinius įsipareigojimus.

Įdomu tai, kad ES šalių narių įsipareigojimai pateikiami bendrai, visų vardu. Šiame dokumente įvardyta bendra ES ambicija iki 2030 m. 55 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, palyginti su 1990 metais. Atsižvelgdama į pastarojo meto tendencijas, ES savo ambiciją didino. ES įsipareigojo iki 2050-ųjų tapti klimatui neutraliu žemynu.

Šiemet ES pavyzdžiu seka ir klimato kaitos įsipareigojimus didina kitos didžiosios pasaulio šalys. Pavyzdžiui, Indija įsipareigojo iki 2070 m. tapti klimatui neutralia šalimi. O JAV paskelbė didžiausią visų laikų investicijų programą klimato kaitos veiksmams finansuoti.

Kaip klimato kaitos susitarimus paveikė krizės?

Tokios krizės, kaip Rusijos karas prieš Ukrainą, energetikos ir maisto krizės, spartina dekarbonizaciją ir suteikia papildomų motyvų žaliosioms transformacijoms. Pavyzdžiui, reaguodama karo sukeltus sunkumus ir pasaulinės energijos rinkos sutrikimus, Europos Komisija pristatė planą „REPowerEU“, kuriame numatyti veiksmai, kaip greičiau atsisakyti iškastinio kuro ir pasiekti nepriklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Šiame plane numatyti veiksmai apima energijos taupymą, švarios energijos gamybą ir energijos tiekimo diversifikaciją.

Skirtingos vienu metu besiplėtojančios krizės viena kitą pastiprina. Rizikos tampa viena kitos daugikliais. Dėl Rusijos sukelto karo stringa grūdų tiekimas. Tai didina įtampą valstybėse, kuriose ir taip dėl su klimato kaita siejamų reiškinių (sausrų ir karščio bangų) susiduriama su maisto stoka. Neišspręstos įtampos gali virsti naujomis migracijos bangomis, tik šiuo atveju jau kalbėsime apie klimato pabėgėlius.

Dėl persidengiančių krizių ir nemąžtančių geopolitinių, energetikos ir maisto saugumo rizikų, Jungtinių tautų klimato kaitos konferencijoje neabejotinai bus kalbama apie ateities energetiką, atsinaujinančius energijos išteklius, maisto ir geriamojo vandens prieinamumą, pagalbą humanitarinių krizių akivaizdoje.

Audronė Telešienė