Kai perskaičiau premjerės Ingridos Šimonytės atsakymus į ūkininkų klausimus (Vyriausybė paskelbė premjerės atsakymus į Lietuvos žemės ūkio tarybos sausio 8 d. susitikime iškeltus reikalavimus ir Tarybos atstovų viešai išsakytus komentarus – red. past.), mano galvoje prasidėjo pūga. Kelis kartus skaičiau, analizavau ir vis galvojau, kad tai žmonių likimai, gyvenimai, o valdininkams tai – tik dar vienas raštas iš daugelio.

Noriu aptarti situaciją žalio pieno rinkoje. Vyriausybė teigia, kad ji stabili. Atsakyme rašoma: „Situacija žalio pieno rinkoje vertiname kaip stabilią.“

Jei situacija būtų stabili, pieno ūkiai taip intensyviai nesitrauktų. Pieno ūkių 2022 m. Lietuvoje užregistruota 1 000 mažiau nei 2021 metais. Tai reiškia, kad kas mėnesį iš rinkos pasitraukė daugiau nei po 80 ūkių.

Be to, Vyriausybė teigia, kad „paramos priemonės padėjo išvengti neigiamų kainos korekcijos pasekmių gyvybingiems pieno ūkiams“. Jei paramos priemonės buvo tokios efektyvios, kodėl pieno ūkiai vis tiek traukiasi? Taigi, situacija nėra stabili.

Vyriausybė taip pat teigia, kad „absoliučiai didžioji dalis pieno kiekio superkama už kainą, viršijančią 35 ct/kg“. Tačiau faktas yra tas, kad dauguma ūkių gauna mažesnę kainą už savo pieną. Kokia yra ta didžioji dalis? Jei ji sudaro, pavyzdžiui, tik 50 proc., tai reiškia, kad kitiems pieno gamintojams mokama mažiau nei 35 ct/kg. Be to, smulkesniems pieno ūkiams už pieną vis dar mokama gerokai mažiau nei stambiems ūkiams.

Vyriausybė žino, kad smulkiesiems pieno gamintojams kaina yra žemesnė nei 35 ct/kg. Tačiau negeba arba nenori imtis veiksmų, kurie jiems padėtų gauti didesnę kainą.

Vyriausybė dėl pieno įstatymo taip pat teigia: „Seimo Kaimo reikalų komitetas šio įstatymo svarstyme yra padaręs pertrauką“. Vis tik faktas yra tas, kad Komitetas padarė pertrauką dėl nesutarimų tarp socialinių partnerių. Tai rodo, kad nėra bendro sutarimo ir niekas nenori imtis veiksmų, kurie galėtų pakenkti pieno perdirbėjams.

Visi pripažįsta, kad Pieno įstatymas reikalingas ypač smulkiesiems ūkininkams, jog galėtų efektyviau derėtis dėl pieno kainų. Tačiau Komitetas pavargo ir padarė pertrauką... Galimai iki kitų rinkimų, o paskui kaip visada – tai jau ne jų bėdos. 

Jau beveik 5 metus Lietuvos vidutinių pieno ūkio asociacija nenuleisdama rankų kovoja už tai, kad atsirastų Pieno įstatymas, būtų panaikintos grupės, bet visi per daug užsiėmę, kad mus išgirstų, o gal ir nevalia mūsų girdėti? Kas žino, kas ten vyksta iš tikrųjų, nes jau tiek laiko praėjo, bet rezultatas yra nulinis, tad visokios mintys aplanko. Manau, skirtingos pramonės šakos turi skirtingų interesų, tai kelia lobistinį spaudimą, siekiant daryti įtaką Įstatymo turiniui. Jei yra dideli interesų konfliktai, o jie tikrai yra, tai  sprendimo priėmimas yra, buvo ir bus komplikuotas.

„Po pieno sektoriui išskirtinai pelningų 2022 m., 2023 m., kai kainos smuktelėjo žemyn, buvo prastesni“, – taip pat teigia Vyriausybė. Tačiau šis sakinys rodo, kad ji mano, jog pieno ūkių sunkumai – tik laikina problema. Nenorima pripažinti, kad krizė vis dar tęsiasi. Pieno ūkių sunkumai – ilgalaikė problema, kurią lemia įvairūs veiksniai. Tai reikalauja daug dėmesio, įdirbio ir, svarbiausia, politinės drąsos. Ar šios drąsos atsiras? Šiame Seime tikrai ne, nebuvo ir praėjusiame. Viltis dedame į ateinantį Seimą, tik klausimas – ar liks laukiančiųjų tos pagalbos. Šių dienų įvykiai rodo, kad ūkininkai drąsesni už politikus, jie ima ir nutraukia veiklą, nes mato, jog politikai per silpni nutraukti perdirbėjų neteisybę prieš ūkininkus.

Jei Vyriausybė norėtų pagelbėti pieno ūkiams išgyventi, turėtų:

• imtis reguliacinių veiksmų, siekdama stabilizuoti pieno rinką ir užtikrinti sąžiningas prekybos sąlygas tarp pieno ūkių ir perdirbėjų. Tai galėtų būti pieno rinkos stebėsena: Vyriausybė galėtų stebėti pieno rinką ir imtis veiksmų, jei rinkoje pastebėtų neigiamų tendencijų. Žemės ūkio ministerija ir dabar „stebi“ pieno rinkas, bet nieko nepastebi;
• diskutuoti. Vyriausybė gali įtraukti pieno sektoriaus atstovus į dialogą, siekdama geriau suprasti jų poreikius ir galimus sprendimus;
• ieškoti partnerystės, kitų šalių pieno nustatymo kainų modelių, kuriuos būtų galima pritaikyti Lietuvoje. Bet ir čia kyla nepatogumų, nes nė viena kita ES šalis neturi tokio pieno kainų nustatymo modelio. Jei pradės lygintis su kitomis šalimis vėl teks padaryti nepalankią terpę perdirbėjams, o to daryti galimai nevalia;
• keisti teisės aktus. Jei reikia, Vyriausybė gali pasiūlyti arba greičiau priimti įstatymų pakeitimus, kurie padėtų spręsti konkrečias problemas pieno sektoriuje.

O dabar svarbiausias klausimas – ar ką nors padarė Vyriausybė, kad lietuviai vartotų lietuvišką pieną? Manau, kad ničnieko, o ką manote jūs?