Kaunas. Prasidėję metai atneša ir naujas idėjas, planus. Sausio mėnesį portale manoukis.lt klausėme: „Ką planuojate ūkyje 2020-aisiais?

Apklausoje dalyvavo beveik 800 skaitytojų. Jų atsakymai pasiskirstė taip: 10 proc. ketina įsigyti daugiau žemės ar miško, 11 proc. – atnaujinti žemės ūkio techniką ir/ar gamybinę bazę, 4 proc. – padidinti gyvulių bandą, 1 proc. – įstoti į kooperatyvą ir/ar kitą žemdirbių organizaciją. Didžiausia atsakiusiųjų dalis – net 40 proc. tikisi šiemet atsikratyti skolų. O 31 proc. atsakiusiųjų nieko keisti neketina.

Šios apklausos rezultatų negalima vertinti kaip tiksliai ir išsamiai atspindinčių visų ūkių planus ir situaciją, tačiau vienokias ar kitokias tendencijas jie atspindi. Labai didelė dalis portalo skaitytojų šiemet ketina ne investuoti į žemės ūkio techniką ar plėsti gyvulių bandą, o tiesiog atsikratyti skolų.

Žvelgiant plačiau, kyla klausimas, kodėl dalis ūkių kasmet gerokai įsiskolina įmonėms, iš jų pavasarį kreditan imdami trąšas, sėklas, pesticidus, o už tai atsiskaitydami tik rudenį, pardavus derlių? Neužaugus planuotam derliui, nesugebama laiku atsiskaityti ir įsiskolinimai tik auga.  

Kodėl ūkininkai rizikuoja ir už tai brangiai sumoka? Komentuoja VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanė prof. dr. Astrida MICEIKIENĖ.

Rinkos pagrindais organizuotas verslas nuolat susiduria su rizika. Nevertinama ir nevaldoma rizika konkurencinėje rinkoje sąlygoja nepakankamai apgalvotus ir ekonomiškai nepagrįstus sprendimus, kas gali neigiamai paveikti verslo subjektų veiklos efektyvumą. Žemės ūkio versle rizika turi ypač svarbią reikšmę dėl šios verslo šakos specifikos: veiklos sezoniškumo, klimato kaitos, gamtinių reiškinių įtakos, biologinio ir aplinkos pavojaus, specifinės žemės ūkio politikos.

Priimdami trumpalaikius ir ilgalaikius sprendimus, lemiančius žemės ūkio verslo efektyvumą, ūkininkai turi įvertinti visas galimas rizikos rūšis, tame tarpe ir finansinę riziką. Nevaldoma arba blogai valdoma finansinė rizika tiesiogiai lemia ūkio pelningumą ir kitus ekonominius ūkio rodiklius ir galiausiai ūkio valdymo sprendimus. Rizikos vertinimas ir valdymas yra sudėtingas procesas, kadangi rizika kyla iš skirtingų šaltinių, egzistuojančių tiek mikro-, tiek mezo-, tiek ir makro- lygmenyje.

Finansinė rizika, skirtingai nei kitos rizikos rūšys, yra kontroliuojama, nes sprendimą skolintis arba ne priima už jį atsakingas žmogus. Dėl šios priežasties pakanka išmatuoti du palūkanų, kaip pastoviųjų finansavimo išlaidų, veiksnius: finansinį svertą ir palūkanų normą. Palūkanų normos konkrečiam žemės ūkio verslo subjektui ir paskolai dydis priklauso nuo rizikos ir susiklosčiusios palūkanų normos rinkoje, o finansiniam svertui daro įtaką daug įvairių veiksnių.

Deja, realiame gyvenime ekonominiai dėsniai veikia ne visada arba ne visiškai. Ūkininkai nevaldo arba blogai valdo finansinę riziką, skolinasi nevertindami paskolos grąžinimo galimybių, tai sukelia grandininę nesėkmių reakciją ir gali sukelti ūkininko ženklų gyvybingumo sumažėjimą arba bankrotą.

Mokslininkai ieško atsakymų, kodėl taip yra. Priežasčių – ne viena. Mokslininkai pažymi, kad požiūris į riziką turi būti holistinis, visa apimantis. Skolinantis turi būti įvertinamos ne tik finansinės galimybės, bet ir išoriniai veiksniai, lemiantys žemės ūkio verslo rezultatus. Veiksniai nebūtinai yra tik ekonominiai, jie yra ir psichologiniai bei gamtiniai.

Ūkininkai, sezono pradžioje skolon ima trąšas, sėklas, pesticidus ir kitas reikalingas verslui vystyti medžiagas, žaliavas bei techniką iš tuo prekiaujančių įmonių ir už visa tai atsiskaito tik po derliaus nuėmimo. Jie dažnai tai daro dėl sąlyginai paprastesnių tokių paskolų gavimo sąlygų. Norint gauti kreditą banke ar kredito unijoje, reikia pateikti finansinius dokumentus, kitokią informaciją, turėti užtikrinimo priemones turtu ar žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantijas. Tai sudaro sudėtingų procesų įvaizdį ir nueinama paprastesniu keliu. Šiuo atveju suveikia „pasitikėjimo“ dėsnis, O pasitikėjimas ir rizika yra labai artimi dalykai. Tai – tiltas tarp to, kas žinoma, ir tarp to, kas nežinoma. Mokslininkai skelbia tyrimų rezultatus, kad pasitikėjimas yra galinga jėga šiandieninėje ekonomikoje, daranti verslui labai didelę įtaką.   

Ūkininkų veikla yra visiška priklausoma nuo kitų maisto gamybos grandinės dalyvių – šalies prekybos žemės ūkiui reikalingomis medžiagomis bei žemės ūkio produkciją superkančių įmonių, kurios, nuolat stiprindamos savo galią atitinkamose produktų rinkose, įvairiomis, ekonominėmis priemonėmis didina pasitikėjimą.

Šios įmonės yra jiems žinomos, pažįstamos, jomis pasitikima, ir apie finansinės rizikos valdymą dažnai pamirštama. Jeigu šalia finansinės rizikos veikia padidinta gamtinė rizika (sausra, liūtys ir pan.), šios abi rizikos, integruotai veikdamos ūkių veiklą, gali sukelti ir katastrofinių padarinių.

Spraga tarp to, kas žinoma ir kas nežinoma, vadinama rizika. Ūkininkai, norėdami valdyti finansinę riziką, turi žengti pasitikėjimo šuolį iš to, kas žinoma, į tai, kas mažiau žinoma. Dabar verslui finansuoti siūloma įvairių finansų inžinerijos priemonių, pradedant bankų kreditais, baigiant įvairiomis sutelktinio finansavimo ir kitokiomis priemonėmis.

Taigi, ūkininkai turi valdyti finansinę riziką. Tam reikia: tinkamo išsilavinimo, platesnio požiūrio į riziką, profesionalaus buhalterio šalia ir žengti žingsnį iš to, kas gerai žinoma, bet brangiai kainuoja, į tai – kas mažiau žinoma, bet yra pigiau.

MŪ inf.