Pagėgiai. Ar Lietuvos pieno gamintojai gali uždirbti daugiau? Gali, bet ne dėl perdirbėjų malonės, o tik dėl savo pačių gebėjimo skaičiuoti, teisingo požiūrio ir ryžto kooperuotis.  

Pagėgiuose vykusioje diskusijoje „Pieno ūkio modernizacija sunkmečiu – patirtys ir išmintys“ ūkininkas ir žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius pateikė patarimų, kaip padidinti pieno ūkio efektyvumą ir išlikti rinkoje.

„Bet kuris pieno gamintojas santykiuose su perdirbėjais, kurie diktuoja savo sąlygas, yra silpnoji grandis. Tarp priežasčių – pieno perdirbėjų verslo prigimtis ir modelis, dėl kurių mokama tik jiems naudinga pieno supirkimo kaina. Dėl to nė vienas pieno gamintojas nesijaučia saugiai“, – teigė T. Raudonius, pridūręs, kad dalis Lietuvos ūkininkų, per beveik 30 metų sukūrę savo ūkius, nustojo eiti pirmyn. O reikia nemažai išmanyti, daug skaičiuoti, kad matytum visą pieno vertės grandinę – nuo efektyvios gamybos iki perdirbimo ir realizacijos.  

Geroji žinia – pasaulyje pieno gamyba kasmet auga maždaug 2 proc., panašiai auga ir vartojimas. Tai, pasak T. Raudonio, galimybė pieno ūkiams.  

Pieno reikia ir kuo daugiau

T. Raudonius apžvelgė Europos Komisijos pieno kainos prognozes iki 2030 m. Šiuo metu ES šalyse pieno kaina siekia 33-35 ct/kg. Ir jokio ryškaus didėjimo nenusimato – planuojamas tik nedidelis augimas, 2030 m. žaliavinio pieno kaina turėtų svyruoti apie 38 ct/kg. „Paskaičiavus, kad infliacija kasmet siekia apie 2 proc., tai toks pieno kainos augimas vos ne vos padengs infliaciją. O pieno gamybos išlaidos auga sparčiau negu infliacija – vidutiniškai po 3 proc. kasmet. Todėl pieno gamintojai susiduria su sunkumais. Reali pieno, atskirų produktų kaina, kurią gauname ir už kurią po to galime kažką įsigyti, netgi mažėja“, – kalbėjo T. Raudonius.  

Analizuojant kainas, akivaizdu, kad stambūs ūkiai, kuriuose pagamina 40 t ir daugiau pieno per mėnesį, uždirbo daugiau, negu mažieji ūkiai. Nyderlanduose, Danijoje, Italijoje, Airijoje, Vokietijoje dominuoja stambūs ūkiai, ten jau nerasime 10 karvių ūkių. Lietuvoje, kai kuriose kitose šalyse, dar dominuoja nedideli ir smulkūs ūkiai.

„Šiuo atveju peršasi vienintelė išvada – vien tik kooperacijos pagalba vidutinę Lietuvos pieno supirkimo kainą galime padidinti 2 ct/kg, bet reikia, kad kooperacija įgautų didesnį mastą. Prisijungus prie vieno ar kito kooperatyvo galime sau padėti gauti didesnę kainą. O kooperuotai perdirbant savo pieną galima papildomai tikėtis dar 2 ct pridėtinės vertės“, – T. Raudonius bandė įtikinti ūkininkus kooperacijos nauda.  

Diskusijose nuolat ginčijamasi, ar reikia Lietuvai pieno? „Reikia ir kuo daugiau. Kuo daugiau turime žaliavinio pieno, tuo esame stipresni“, – tvirtino „Pienas LT“ valdybos pirmininkas. Jo įsitikinimu, klaidinga manyti, kad sumažėjus mažų pieno ūkių padidės pieno kaina dėl sumažėjusio pieno kiekio. To nebus, nes mažės bendras Lietuvos konkurencingumas dėl masto. O didesni perdirbimo mastai – tai efektyvesnė gamyba ir tuo pačiu geresnė pieno supirkimo kaina.

Dar vienas pastaruoju metu dažnai girdimas klausimas – kas bus už kelių metų, kai bus pastatyta pieno perdirbimo gamykla Estijoje? Tikėtina, kad apie 400 t pieno kasdien iš Latvijos ir Estijos nebeatvažiuos į Lietuvą ir perdirbimas, sako T. Raudonius, susidurs su papildomu iššūkiu dėl žaliavinio pieno. „Neturint perdirbimo masto, už pieną mokės mažesnę kainą. Arba turės kažkas užsidaryti, reorganizuotis, susiaurinti produktų krepšelį, nes nebus taip, kaip buvo iki šiol. Todėl atsakymas į klausimą, ar reikia pieno, vienareikšmis – kuo daugiau, tuo geriau, ypač ūkininkams turint kooperatinį pieno perdirbimą“, – samprotavo žinomas pieno sektoriaus atstovas.

Pieno savikaina

Danijos ūkiai stambūs, vidutinė banda – per 100 karvių, bet yra daug efektyvių, besiplečiančių ūkių, kuriuose laikoma 500 ir daugiau melžiamų karvių. Šių ūkių produktyvumas yra beveik 12 t. Danijos ūkyje per vieną žmogaus darbo valandą vidutiniškai pagaminama 367, ES – 272 litrai pieno.

Kiek Lietuvoje pagaminama, galima tik spėlioti, nes nėra palyginamosios analizės. Spręsdamas iš savo patirties, T. Raudonius spėja, kad mūsų šalyje per vieną žmogaus darbo valandą vidutiniškai gali būti pagaminama apie 100 l pieno.

Pasak jo, sunkumų dėl pieno kainos patiria ir kitos stiprios Europos šalys, ne veltui važiuoja su traktoriais į kelius ar miestus. Bet Vokietijoje dalies efektyviausių ūkių lūžio taškas, nuo kurio jie dirba pelningai, yra 20 ct! „Ten turime važiuoti mokytis, kaip efektyviai gaminti pieną už tokią žemą savikainą“, – teigė ūkininkas.   

Airijoje lūžio taškas yra 26 ct – už šią kainą, T. Raudoniaus  žiniomis, pusė ūkių dirba pelningai, jų savikaina mažesnė, o kita pusė už tokią pieno kainą dirbtų nuostolingai. Bet Airijoje nėra metų, kad gaunama pieno kaina nebūtų didesnė už tą, kurią reikia gauti, norint padengti gamybos išlaidas. Išskyrus 2016 m., kai gamybos išlaidos ir savikaina Airijoje buvo beveik susilyginusi, šios šalies pieno ūkiai visada dirba pelningai.

Kodėl Lietuvoje pieno kaina nekyla taip į viršų kaip gamybos išlaidos? „Todėl, kad kitoms šalims apsimoka pieną gaminti ir, esant uždarbiui, jos vykdo plėtrą, gamina daugiau ir patenkina 2 proc. paklausos didėjimą“, – tokią išvadą padarė T. Raudonius.

Lietuvos ūkininkams, jo teigimu, reikia skaičiuoti ne tik pieno savikainą, bet ir priimant sprendimus, perkant, investuojant, vykdant plėtrą: kiek tam reikės darbo vietų? Kiek viskas pabrangs? Ar ta technologija optimaliausia pieno gamybai jūsų ūkyje? Gal verta gaminti šienainį uždengiant kaupe, o ne pašarų ritinius? Ir, svarbiausia, gal gali keli ūkiai kooperuotis tam tikriems darbams? Lietuvoje tai jau vyksta ir tai reikia daryti toliau. Reikia paskaičiuoti, gal pigiau samdyti techniką iš įmonės negu įsigyti visą savo ir išlaikyti tam darbuotoją.

T. Raudonius supranta, kad lietuviams sunku susitarti, bet su tuo susiduria ir kitos šalys. Vis dėlto jos eina ta kryptimi ir Lietuvos ūkininkai taip pat neišvengiamai turės keistis, kitaip organizuoti darbą ir ieškoti naudos.

„Taigi, yra trys svarbiausi pieno ūkio efektyvumą lemiantys veiksniai: pajamos, savikaina, įvairi kooperacija. Savikaina didėja labiau negu infliacija, todėl turime didėti, ką ir daro visas pasaulis – didina savo bandas“, – reziumavo T. Raudonius.   

MŪ inf.