Kupiškis. Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) pirmininkė Renata Vilimienė sako, kad šiuo metu mažesnieji pieno ūkiai gyvena nuotaikomis tarp optimizmo ir pesimizmo.

Kokie veiksniai kelia pieno ūkininkų optimizmą, o kokie mažina?

Vidutinius ir smulkiuosius pieno ūkius vienijančios asociacijos pirmininkės teigimu, didžiausias likęs pūlinys – Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas. Dėl šio įstatymo, jo nuostatų ir reikalingumo nesutariama nuo pat jo priėmimo 2015 metais.

„Esminis įstatymo pakeitimas, dėl kurio kovojame, kad pieno kaina būtų nustatoma ne pagal priduodamo pieno kiekį, o pagal pristatymo būdą. Tai būtų sąžiningiausia. Bet tas Damoklo kardas virš mūsų vis dar kabo“, – sakė R. Vilimienė, kartu su LVPŪA labai stengdamasi, kad vadinamajame Pieno įstatyme būtų panaikintos žalio pieno pardavėjų grupės.

Po ilgos pertraukos šių metų pavasarį LVPŪA vėl ilgai diskutavo su Žemės ūkio ministerija. Išsakyta nuomonė, kad tas įstatymas kaip ir nereikalingas, nes pieno kainos reaguoja į rinką.

„Suprantame, kad kaina reaguoja į rinką, bet kažkodėl kaina nereaguoja į įstatyme nustatytas grupes pagal superkamo pieno kiekį. Todėl mūsų nuostata aiški – kaina visiems turi būti vienoda, nes visi parduodame žalią pieną. Suprantu logistiką, pieno punktų išlaikymo kaštus, bet gal galima ieškoti būdų, kaip tuos kaštus atpiginti?“ – kalbėjo R. Vilimienė.

Ji žino pieno supirkimo punktą, kuris laikomas dėl vieno statytojo: „Tai kaip nebus brangu išlaikyti tokį punktą? Kita vertus, tai tik įrodo, kokia konkurencija vyksta dėl žaliavinio pieno.“

Prie vadinamojo Pieno įstatymo grįžta ir praėjusią savaitę Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje. Įstatymas vis dar nepakeistas, nors LR Konstitucinis Teismas dar 2020 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad pagal priėmimo tvarką jis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės atsakingo valdymo principams.

Paskutiniame Kaimo reikalų komiteto posėdyje taip pat atkreiptas dėmesys, kad šio įstatymo priežiūros institucija – Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra (KVIRPA) – neturi jokių galių bausti, nes dabartinė įstatymo redakcija kontrolę numato, bet nenumato jokių nuobaudų, tik įspėjimus. Todėl ir KVIRPA teikė pastabas ir pasiūlymus, kaip efektyviai kontroliuoti perdirbėjus ir gamintojus dėl Pieno įstatymo laikymosi ir skirti baudas už jo pažeidimus. 

„Pakoreguotą Pieno įstatymo projektą išdiskutavome dar prie buvusios Vyriausybės žemės ūkio ministro Andriaus Palionio. Projektas niekam nepatiko, bet, kaip sakė mūsų asociacijos valdybos pirmininkė Regina Bernatonienė, jeigu įstatymas niekam nepatinka, vadinasi, jis gana neblogas. Tačiau šis projektas toliau guli kažkieno stalčiuje“, – kalbėjo R. Vilimienė.

Tačiau yra ir prielaidų didesniam optimizmui. Pieno supirkimo kaina kyla ne taip sparčiai, kaip žaliavų, bet vis tiek auga.

„Mano ūkiui, kuris priklauso grupei, per dieną parduodančiai 300–500 l pieno, kaina nuo gruodžio pakilo 14 centų. Bet prieš metus už toną sojų mokėjome 360, dabar – 720 eurų. Taigi, infliacija kelia nerimą ir mažina optimizmą dėl didėjančios pieno supirkimo kainos“, – kalbėjo Kupiškio r. ūkininkaujanti R. Vilimienė.

Skaudi visiems ūkininkams ir trąšų tema. Nė vienas iš jos pažįstamų smulkesniųjų ūkininkų netręšia pievų. „Srutomis gali pavasarį palaistyti, bet kompleksinių trąšų neįpirksime. Tai reiškia, kad kitais metais žolynai bus prastesnės kokybės, dėl to mažės primilžis ir pieno kokybė“, – sakė ji.

LVPŪA pirmininkės teigimu, yra keletas politinių sprendimų, kurie nusveria svarstykles optimizmo pusėn. Pirmiausia, tai atidėti Pieno supirkimo taisyklių pakeitimai ir dar bent ketveriems metams pratęstas pereinamasis laikotarpis – per dvi valandas nuo melžimo pristatant pieną jo atšaldyti nereikės.

„Mūsų pastangos nenuėjo veltui, sveikas protas nugalėjo. Kaip ir svarstant mėšlo laikymo taisykles. Tai, mano galva, leidžia ir mažesniems ūkiams judėti į priekį, nors suprantame, kad problema dėl atšaldyto pieno supirkimo neišspręsta, ji tik atidėta. Tikėkimės, kad per šį laikotarpį bus viskas išspręsta pieno gamintojų naudai“, – vylėsi R. Vilimienė.

Per LVPŪA ataskaitos susirinkimą asociacijos nariai pildė anketas, kurioje buvo klausimas – jeigu visiems pieno gamintojams būtų mokama vienoda pieno kaina, nepriklausomai nuo pristatomo kiekio, kaip jie ūkininkautų toliau?

„95 proc. atsakė, kad didintų bandas. Kurie laiko 10 karvių, didintų iki 20, kurie 6 – iki 15, ir panašiai. Tad galime suvaldyti pieno ūkių mažėjimą, tik reikia sąžiningą kainą jiems mokėti, juk jie fiziškai dirba netgi sunkiau, o už žaliavas moka vienodai. Neteisybė juos nuvilia“, – pabrėžė R. Vilimienė. 

Optimistinių dalykų yra ir daugiau. Nuo 2023 m. keisis išmokos, jos per ekoschemas skatins smulkiuosius ir vidutinius ūkius ganyti gyvulius, už tai jie gaus papildomų išmokų.

„Vertės ganyti ekstensyviai – tai džiugina. Tik bėda, kad kai kurie mažieji ūkininkai taip nusivylė, kad jau nenori ar negali matyti nieko gero“, – pastebėjo LVPŪA pirmininkė. 

Ar tai, kad svarstyklės krypsta į optimizmo pusę, gali sumažinti ūkių traukimosi tendenciją? R. Vilimienės manymu, tai pamatysime rudenį, nes tie, kurie dabar jau išgynė karves į ganyklas, bent iki rudens pieno ūkio neuždarys.

„Tačiau nelabai yra kam trauktis – mano kaime vidutinių ir mažų ūkių liko vos keli, nors anksčiau kone kiekvienoje sodyboje buvo karvių“, – reziumavo R. Vilimienė