Vilnius / Kupiškis / Kaunas. Pirmajame nuotoliniame susitikime su žemės ūkio ministru Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) nariai išsakė savo lūkesčius, ieškojo atsakymų į labiausiai rūpimus klausimus.

Pieno gamintojai domėjosi ateinančių ketverių metų Žemės ūkio ministerijos vizija, iš ko ir kaip gyvens pieno ūkiai, trumposiomis maisto grandinėmis, kooperacijos nauda, traumuotų gyvulių skerdimu, mėšlo laikymu, fermų statybomis, taip pat jiems itin svarbus klausimas – vadinamasis Pieno įstatymas. Žodžiu, vidutiniai pieno ūkiai bando išnaudoti visas galimybes, kurios jiems padėtų ne tik išlikti, bet ir uždirbti iš savo veiklos.

LVPŪA pirmininkė Renata Vilimienė ministrui Kęstučiui Navickui sakė, kad susitikimo tikslas – parodyti, jog vidutiniai ūkiai nori dirbti kartu, kad visiems būtų geriau ir mažesnieji ūkiai taip pat galėtų būti rentabilūs. „Norime ne tik prieštarauti, bet dirbti konstruktyviai ir teikti pasiūlymus“, - pabrėžė Kupiškio r. ūkininkė.

Ministras akcentavo pieno sektoriaus svarbą. Nors pagal pelningumą jis yra vos ne paskutinis tarp visų žemės ūkio sričių, taip yra, ministro teigimu, ne dėl pačių ūkininkų kaltės, bet greičiausiai dėl to, kad valstybės parama neteisingai sudėliota.

„Pereinamuoju laikotarpiu kažkokių revoliucijų nepadarysime, bet galbūt bus galima pritaikyti geresnes finansavimo sąlygas, paramos intensyvumą. Svarbiausias bus 2023 m. laikotarpis ir, nors nemažai padaryta, dar daug nežinomųjų, dėl esminių dalykų nesusitariama Briuselyje. Derybos užstrigusios, tad nerimo yra“, - padėtį nušvietė K. Navickas.

Jis taip pat stebėjosi, kad politikai deklaruoja apie prioritetus gyvulininkystei ir pieno ūkiams, bet paramos intensyvumas keliauja kitiems sektoriams, tad „kažkas negerai arba su sąžine, arba su supratimu.“

Ministras turi viziją skatinti augalininkus imti ar pirkti mėšlą iš tokių pieno ūkių, kurie laiko tik gyvulius, nes tai efektyviausia priemonė sumažinti mineralinių trąšų naudojimą ir ji dera su žaliuoju kursu.

„Matydami tam tikrą neteisybę tarp mėšlo ir mineralinių trąšų naudotojų, kai vieniems reikia tręšimo planų, kitiems nereikia, tai tą jau bandome tvarkyti dabar. Laukia sunkios derybos su socialiniais partneriais, bus labai svarbu išgryninti prioritetus ir juos apginti“, - apie laukiantį sunkų derybinį laikotarpį ministras įspėjo LVPŪA narius, kuriems taip pat teks ginti savo interesus.

Dar viena K. Navicko vizija, kurią įgyvendinus naudos turėtų ir vidutiniai pieno ūkiai, – trumpųjų maisto grandinių kūrimas: „Turiu ambicijų, kad prie didžiųjų miestų būtų ūkininkų kooperatyvai bei logistikos centrai, kad jie galėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Nes dabar į viešąsias įstaigas, ligonines, mokyklas net ne lietuviški produktai ateina.“

R. Vilimienė sako sunkiai įsivaizduojanti ūkininką patį melžiantį, patį perdirbantį ir patį prekiaujantį savo produkcija. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje perdirbimu užsiima ūkininkų kooperatyvai, ne patys ūkininkai. K. Navickas atsakė, kad kitos išeities nėra, norint kurti didesnę pridėtinę vertę. Nes dabar vykstanti tiesioginė prekyba ar prekyba turguje nedaro didesnio ekonominio poveikio. Tik atsiradus didesnio ūkininkų produkcijos kiekio poreikiui tas poveikis gali būti juntamas.

LVPŪA pirmininkė teigė, kad šiandien daug pieno kooperatyvų nėra konkurencingi – paramos išdalytos, bet vietoje to, kad imtųsi perdirbimo ir padėtų ūkininkams, jie nusipirko pienovežius. Gal reikia raginti kooperatyvus keisti savo strategiją ir eiti ne pieno perpardavimo, o perdirbimo keliu? Tuomet, įsitikinusi R. Vilimienė, ir ūkininkams būtų kitas stimulas kooperuotis, nes dabar jie nemato tam prasmės.

Ministras pažadėjo atkreipti į tai dėmesį, pirmiausia peržiūrint perdirbimo normas, nes dabar kooperatyvas turi leidimą per parą perdirbti iki tonos pieno. Yra ir kitokių apribojimų, ministro komanda kartu su VMVT dėl kai kurių jau kreipėsi į EK, kad būtų galima taikyti išimtis. Taip pat, K. Navicko manymu, perdirbimu užsiimantiems kooperatyvams reikia skirti didesnį paramos intensyvumą.

LVPŪA valdybos pirmininkė Regina Bernatonienė pastebėjo, kad perdirbti pienui reikia ne tik investicijų, bet ir žinių, o dėl konsultavimo šiuo klausimu yra didelių spragų. Ministras pažadėjo, kad tvarka dėl bereikšmių kursų bus pakeista.

R. Bernatonienė atkreipė ministro dėmesį, kad net žaliavinį pieną tiekiančių ūkių gaunama pridėtinė vertė iš ha didesnė negu gaunamų grūdų. „Mūsų potencialas didelis, tik reikia didinti produktyvumą“, - teigė pakaunės ūkininkė.

R. Vilimienė klausė ministro, kokią jis mato 15-30 karvių ūkių ateitį: „Mes jaučiamės esantys žali, einame žaliojo kurso kryptimi, atitinkame nacionalinės kokybės sistemą. Kokia mūsų ateitis, nes jau pradedame jaustis ne vidutiniais, o smulkiais pieno ūkiais?“

Ministras pastebėjo, kad iki šiol Žemės ūkio ministerija norėdavo būti gera visiems ir skyrė lėšų visiems po truputį. Tačiau tokią praktiką K. Navickas žadėjo keisti, nes, jo manymu, daugiau kaip 10 karvių laikantys ūkiai turi didesnę ekonominę perspektyvą, nors jų skaičius labai mažėja.

Iki 3 karvių laikančiųjų jis net nenorėtų vadinti pieno ūkiu, nes gamybos apimtys pernelyg mažos. „Tokie ūkiai užtikrina kaimo gyvybingumą ir tam tikra parama jiems gali būti skirta, bet kai kalbama apie ūkio modernizavimą, plėtrą, skirtis tarp mažiausių ir kitų ūkių turi atsirasti“, - sakė K. Navickas.

LVPŪA nariai su ministru daug kalbėjo apie, jų akimis, vieną svarbiausių klausimų - Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, kurio veikimas yra sustabdytas. Konstitucinis Teismas nutarė, kad vadinamasis Pieno įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja atsakingo valdymo principams, tačiau pripažino, jog pats reguliavimas Konstitucijai neprieštarauja.

„Mūsų asociacijos nariams kertinis klausimas yra ne parama, o galimybė uždirbti pinigų iš pieno gamybos. Mes siekiame, kad už vienodos kokybės ir sudėties pieną būtų mokama vienoda kaina. Ji gali skirtis tik nuo pristatymo būdo.

Įstatyme nustatytos pieno gamintojų grupės pagal priduodamo pieno kiekį mažiausiems ūkiams leidžia mokėti po 12 ct/kg, o stambiausiems – po 28 ir daugiau ct/kg, nors pieno kokybė vienoda“, - kalbėjo R. Bernatonienė ir klausė ministro, kur dingęs šio įstatymo projektas, kurį ruošė speciali darbo grupė (joje buvo ir LVPŪA atstovų) ir kuris buvo derinamas su įvairiais partneriais? Tai buvo kompromisinis variantas, kuriame nuolaidų darė visos suinteresuotos grupės.

R. Vilimienė dar pridūrė, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai yra labai skriaudžiami ir negali judėti į priekį, kol galioja senosios Pieno įstatymo nuostatos, todėl ragino ministrą imtis veiksmų, kad įstatymo pataisos būtų priimtos kuo greičiau.  

K. Navickas patvirtino, kad Pieno įstatymas bus keičiamas Seimo pavasario sesijoje ir žadėjo pasidomėti, kur šiuo metu jis yra įstrigęs „procedūriškai“. O kad įstatymas reikalingas, sutiko visi susitikimo dalyviai, nes staiga visi vidutiniai ūkiai juk nepradės perdirbti pieno, vis tiek reikės priduoti žaliavinį pieną.

Dar vienas pienininkų rūpestis – traumuotų gyvulių skerdimas. Traumą patyręs gyvulys galėtų būti sunaudojamas maistui, bet tokie gyvuliai yra utilizuojami ir tai, ūkininkų teigimu, yra maisto švaistymas, kurį mažinti ragina žaliasis kursas, ir ekonominiai nuostoliai. Ministras K. Navickas sutiko su tuo ir pažadėjo pasidomėti, ar ligų neturintis, tik traumą patyręs gyvulys negalėtų būti sunaudojamas maistui.

Susitikimo dalyviai dar diskutavo dėl mėšlo laikymo, fermų statybų, atliekų (plėvelių ir tinklo) tvarkymo. Ministras K. Navickas atidžiai klausėsi pieno sektoriaus atstovų. Ne į visus klausimus jis galėjo iškart atsakyti, tačiau pažadėjo pasidomėti ir atsakyti raštu.

MŪ inf.