Kauno r. Profesionalus agronomas Arnas Radzevičius apie savo darbą ir stulbinamas žemės ūkio naujoves gali kalbėti nesustodamas, o entuziazmu ir susidomėjimu žemdirbyste užkrečia visus, su kuriais bendrauja. Kuo jauną žmogų žavi žemės ūkis ir kokias jis mato perspektyvas?

2007 m. pradėjote studijuoti ir vėliau baigėte agronomijos bakalaurą, 2013-aisiais – magistrantūrą tuomečiame Lietuvos žemės ūkio universitete. Kas paskatino pasirinkti žemės ūkio srities mokslus?

Gyvenome Anykščių ir Ukmergės rajonuose, tėvai buvo miškininkai ir labai skatino rinktis šią specialybę, tačiau manęs ji netraukė. Norėjau rasti savo kelią. Todėl įstojau į agronomiją ir ten pasilikau. Iš tiesų žemės ūkis patraukė gal ir dėl krikštatėvių – turėjo ūkį, nemažai su jais bendravau, patiko.

Be to, tuo metu, kai reikėjo rinktis studijų kryptį, jau mačiau, kad Europos Sąjunga labai finansavo žemės ūkį. Mačiau, kaip kūrėsi ir augo ūkiai. Nujaučiau, kad šis sektorius turės pinigų investicijoms, galės modernizuotis, o tam jaunų specialistų reikės. Man atrodė, kad tiek ES, tiek Lietuvos strateginė kryptis dėl žemės ūkio ateities buvo aiški – jis turi būti nepriklausomas ir modernus.

Po studijų jau 12 metų dirbate toje pačioje darbovietėje – UAB „Agrokoncernas“, šiuo metu vadovaujate įkurtam Tiksliųjų technologijų skyriui. Kas labiausiai patinka šiame darbe?

Pradėjau nuo praktikos Žvirblonių žemės ūkio bendrovėje, o po studijų įmonė pasiūlė darbo vietą. Sutapo mūsų požiūriai. Nematau kitos tokios organizacijos Lietuvos žemės ūkio versle, kuri tiek plačiai žvelgtų į ateitį.

Dabartinė mano veikla apima labai daug. Ar žiūrėčiau į augalų apsaugos produktus, kurie ateina į rinką, ar į naujuosius tręšimo produktus, ar į augalų veisles ir jų genetiką, ar į robotus, ar į grūdininkų siekį tapti žaliąja energija grįstu verslu, visur matau įdomumą ir neribotas galimybes. Labai platu ir viskas apie ateitį, progresą.

Žavi, kad tie sprendimai, kuriuos su kolegomis dabar vystome, žmonėms bus suprantami ir po dešimtmečio. Kuriame ateitį Žemėje! Smagu tą daryti, ypač kai jaučiame palaikymą!

Kokios Lietuvos ūkininkų stipriosios pusės, kurios jiems padėtų prisitaikyti prie šiandienos realijų ir tą šviesią ateitį kurti?

Manau, mūsų šalies žemės ūkis, jeigu lyginsime su kitomis buvusio Rytų bloko šalimis, yra vienas tų, kuris sugebėjo labai greitai persitvarkyti. Ir tą padarė ne kas kitas, o vyresnioji karta. Kartais vyresni žemdirbiai kritikuojami, kad tobulai neįvaldo kompiuterių ar išmaniųjų telefonų. Tačiau būtent jie kažkada nepabijojo rizikuoti ir padarė perversmą valstybėje, sukūrė ūkius praktiškai nuo nulio.

Dabar turime tikrai modernių ūkių, jauną ir guvų žemės ūkį – gėrį, iš kurio gyvename ir kurį plėtojame.

Taigi, daugelis žemdirbių labai drąsus ir tvirti, ambicingi ir inovatyvūs, o svarbiausia – uolūs. Tenka pabendrauti ir su vyresniais ūkininkais, stebina, kaip jie progresyviai mąsto, kiek daug įvairių modernių dalykų pritaikė savo ūkiuose.

Galbūt iki kiekvieno žemdirbio tos naujovės ateis ne per vienus metus, bet jos ateis. Nuoseklumas, kryptinga veikla, nors kartais gal ir ne tokia greita, ir yra stiprioji pusė. Stabiliausi ūkiai sukurti viską darant žingsnis po žingsnio. Svarbiausia – turėti kryptį.

Kas paskatintų daugiau jaunų žmonių ateitį į žemės ūkį, kad jie pratęstų ir toliau tobulintų tėvų sukurtus ūkius? Nuolat netyla kalbos, kad jaunų specialistų žemės ūkyje trūksta.

Žemės ūkis – tai ne vien darbas, tai – gyvenimo būdas. Todėl reikia parodyti šiuolaikinį žemdirbio gyvenimą ne kaip lažą nuo aušros iki sutemų, o kaip patrauklią ir laisvą, kūrybingą, nuo ūkininko sprendimų priklausančią veiklą.

Dabar žmonės, kurie nesusiję su žemės ūkiu, jį įsivaizduoja labai senoviškai. O juk daug dalykų ūkiuose automatizuojami, atliekami lengviau. Turime daug intelektualių produktų, IT technologijų. Pirmiausia tai turi būti matoma, rodoma, kad visuomenė suvoktų, koks šiuolaikinis žemės ūkis yra modernus.

Reikia keisti pasenusius įvaizdžius, kad jaunimas suvoktų, jog gali atrasti save kurioje nors žemės ūkio srityje, ar tai būtų IT technologijos, ar gyvybės mokslai ir pan.

Deja, dabar visuomenė viešoje erdvėje apie žemės ūkį dažniausiai išgirsta tik iš blogosios pusės: parodoma kas nesiseka, kuo skundžiamasi, kas blogai (trūksta pinigų, ateina žaliojo kurso ribojimai ir pan.). Neturėtų taip būti.

Žemės ūkiui vertėtų pačiam labiau eiti į viešumą ir rodyti teigiamus pavyzdžius. Tam reikia visos bendruomenės pastangų. Tiek žemdirbiams, tiek verslui, tiek valstybinėms įstaigoms reikia turėti komunikacinius biudžetus ir strategiją, kaip kurti teigiamą žemės ūkio įvaizdį.

Ir tai įmanoma, nes yra labai daug gerų dalykų. Kai susitinku su draugais, kurie yra iš kitų sričių (ekonomistai, teisininkai ar programuotojai), ir pradedu kalbėti apie savo darbą (dažniausiai taip atsitinka, nes man patinka mano darbas), pasakoju apie naujos kartos molekules, bakterijas, kurios gamina trąšas augalams, arba robotus, tie žmonės keičia savo nuomonę ir net nori atvažiuoti pamatyti visko savo akimis.

Tokie žmonės tampa žemės ūkio ambasadoriais, patys nebūdami žemdirbiais. Tokie pavyzdžiai labai reikalingi. Mums, žemės ūkio specialistams, būtina eiti į visuomenę ir parodyti, kaip čia, žemės ūkyje, smagu.

Tikiu, kad ir VDU Žemės ūkio akademija atgims, turėsime visai naujos kartos agronomijos, žemės ūkio inžinerijos ir kitų specialistų.

Ačiū už pokalbį!