Akademija (Kėdainių r.). Apie klimato pokyčius kalbama daug, tačiau žemdirbiams aktualu, kaip jie konkrečiai pasireiškia mūsų šalyje ir kiek turi įtakos darbams. Mokslininkai pateikia duomenų, kaip keičiasi vegetacijos periodo trukmė, kada baigiasi vėlyvosios šalnos ir pan.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Vokės filialo mokslo darbuotojos dr. Danuta Romanovskaja ir dr. Eugenija Bakšienė tyrė fenologinių reiškinių dėsningumus kintant klimatui.

Beje, fenologijai, kurios pradininkas Lietuvoje buvo profesorius Stasys Nacevičius, pernai sukako 100 metų. Fenologija – tai mokslas apie kasmet besikartojančius gyvosios ir negyvosios gamtos sezoninius reiškinius ir jų periodiškumą.

Pokyčiai akivaizdūs

LAMMC Žemdirbystės instituto Vokės filialo mokslininkės nagrinėjo fenologinių sezonų trukmės pokyčius daugiamečio laikotarpio kontekste, taip pat fenologinių sezonų augalų indikatorių fenofazių pokyčius.

Visi minėti pokyčiai gali atskleisti gamtoje sezoniškai vykstančių reiškinių dėsningumus, nuo kurių priklauso ir žemdirbių veikla.

Fenologijoje augalais indikatoriais pasirenkami paprastieji lazdynai, paprastosios ievos, darželiniai jazminai, mažalapės liepos, paprastieji klevai. Šių augalų fenofazės parodo ir tam tikrų žemės ūkio darbų, pavyzdžiui, įvairių rūšių daržovių sėjos, pradžią.

Stebėjimai atlikti 5 šalies vietovėse, iš viso tyrimams panaudota 11 rūšių augalų duomenys, išanalizuota per 3 400 užregistruotų datų.

Nustatyta, kad Lietuvoje per 62 metus visų tirtų fenologinių sezonų pradžios augalų indikatorių fenofazių datos ankstėjo.  

Išanalizavus šalpusnių, plukių, ievų, žieminių rugių žydėjimo fenofazių datas, pastebėta, kad jos prasideda anksčiau. O rudens pradžią rodančių augalų (klevo) fenofazės tampa vėlyvesnės.

Fenologinių sezonų pradžios augalų indikatorių daugiametės vidutinės (1991–2020 m. laikotarpiu) fenofazių pasireiškimo datos buvo šios: lazdynų žydėjimo – kovo 18 d., ievų – gegužės 4 d., jazminų – birželio 5 d., mažalapių liepų – birželio 29 d., klevų lapų geltimo – rugsėjo 19 diena.

D. Romanovskaja pastebi, kad pastaruoju dešimtmečiu (2011–2020 m.) nustatyti dideli pavasario fenologinio sezono augalų indikatorių žydėjimo pradžios datų ankstėjimo mastai: lazdynų – po 4,07 dienos per metus, ievų – iki 0,89 dienos per metus.

Vegetacijos periodas pailgėjo 3 dienomis

Nustatyta, kad Lietuvoje daugiametės vidutinės (1991–2020 m.) fenologinių sezonų trukmės buvo tokios: pavasario – 79 (pastarąjį dešimtmetį nesikeitė), vasaros – 106 (pailgėjo 2 d.), vegetacijos – 185 dienos (pailgėjo 3 dienomis). Visų fenologinių sezonų trukmė 1961–2022 m. laikotarpiu didėjo 0,19–0,42 dienos per metus.

Pastaruoju dešimtmečiu ilgėjo fenologinio pavasario sezonas (3,96 dienos per metus) ir vasaros sezonas (po 0,58). O štai vegetacijos sezono trukmė 1991–2020 m. laikotarpiu augo dar didesniu mastu – po 4,56 dienos per metus. 

Kada baigiasi pavasarinės šalnos?

Mokslininkės taip pat analizavo paskutinės pavasarinės šalnos, susidarančios dirvos paviršiuje, datų pokyčius. Paskutinės šalnos pavasarį susidarymo datos nepastovios, trendas – ankstėjimo linkme.

Per 50 metų vėlyvųjų šalnų pasireiškimo vidutinė data buvo gegužės 14 diena. Pastaruoju dešimtmečiu paskutinės šalnos pavasarį susidarymo vidutinė data paankstėjo 8 dienomis.

Nustatyta, kad paskutinės šalnos pavasarį susidarymo datų kitimo mastai per visą tyrimų laikotarpį buvo didesni nei kitų fenologinių reiškinių datų – rodė ankstėjimą iki 0,58 dienos per metus.

„Gamtoje visi reiškiniai vyksta sinchroniškai. Aiškiai matome, kad ilguoju laikotarpiu paskutinė šalna pavasarį sutampa su paprastųjų alyvų žydėjimu. O pastarąjį dešimtmetį šalnos baigiasi anksčiau, nei pradeda žydėti alyvos“, – pastebi D. Romanovskaja.  

Orų įtaka kritulių susigėrimui į dirvą

Klimato pokyčiai daro įtaką ir kitiems reiškiniams, veikiantiems tiek žemės ūkį, tiek aplinkos būklę. Pavyzdžiui, kritulių vandens susigėrimą į dirvožemį. LAMMC Žemdirbystės instituto Vokės filialo mokslininkė Liudmila Tripolskaja nagrinėjo klimato pokyčių įtaką atmosferinių kritulių filtracijai. 

Per metus į Baltijos jūrą iš visų upių baseinų vidutiniškai nuteka 21 km³ vandens. Upių vandens nuotėkis esmingai lemia jūros vandens ekosistemų būklę. Todėl vykdoma ūkinė veikla jai gali turėti žymų poveikį. O nutekančio vandens būklę labai veikia pasklidoji tarša iš žemės ūkio veikla. Aplinkos apsaugos agentūros parengta 2022 m. ataskaita rodo, kad Vidurio Lietuvoje užterštumas nitratais išlieka didokas.

LAMMC Žemdirbystės instituto Vokės filiale buvo atlikti tyrimai ir išanalizuota, kaip keitėsi oro sąlygos ir su tuo siejosi kritulių vandens susigėrimas į dirvožemį. Analizuotas laikotarpis nuo 1987 iki 2021 m. ir palyginimui dar du dešimtmečiai: 1989–1998 ir 2011–2020 metų.

Išanalizavus duomenis matyti, kad kritulių sumažėjo kovą, balandį ir rugsėjį, o padaugėjo – liepą ir rugpjūtį. Vidutinė oro temperatūra pakilo beveik visais metų mėnesiais (išskyrus sausį ir vasarį), ypač lapkritį ir gruodį.

„Tai reiškia, kad beveik nesusidaro įšalo, krituliai susigėria į dirvožemį nenutrūkstamai. Infiltracija esmingai padidėjo pavasario (kovą), rudens (lapkritį), žiemos (gruodį) sezoną – maždaug 16–17 l iš kvadratinio metro. Nors metinis kritulių kiekis esmingai nepakito, tačiau jų infiltracija padidėjo 14 proc., o infiltracijos koeficientas – nuo 39 iki 46 procento“, – sako L. Tripolskaja.

Mokslininkės tyrimo išvados rodo, kad kritulių infiltracijos augimas labiausiai siejasi su temperatūros kilimu lapkritį ir gruodį. Padidėjus vidutinei oro temperatūrai lapkritį ir gruodį, gerokai sumažėjo tikimybė šiais mėnesiais anksti susiformuoti įšalui dirvožemio paviršiuje. Įšalas, kaip žinia, neleistų gravitaciniam vandeniui sunktis į dirvą.

Pavasariį infiltracijos padidėjimas taip pat siejasi su temperatūros režimo pokyčiais. „Pakilus vidutinei kovo oro temperatūrai, žiemą susikaupusi sniego danga tirpsta greičiau. Per trumpesnį laikotarpį susidaro daugiau ištirpusio sniego vandens ir tai labai suaktyvina infiltracijos procesą,“ – sako L. Tripolskaja.

Taigi, metinę kritulių infiltracijos didėjimo tendenciją lemia aktyvesnė kritulių infiltracija rudens ir žiemos laikotarpiais, kai dalis žemės ūkio naudmenų nepadengtos augalais, tai gali padidinti cheminių elementų išplovimą tuose plotuose.

Minėtų tyrimų duomenys pristatyti LAMMC surengtoje nuotolinėje diskusijoje „Augalų biopotencialas daugiafunkciam panaudojimui ir agroekosistemų tvarumui“. Tai – jau trečiasis renginys iš jų ciklo, kuriame pristatomi paskutinių metų mokslininkų baigtų tyrimų rezultatai. Į renginį prisijungė per 130 klausytojų.