Dotnuva. Kasmet vis daugiau ūkių savo laukuose taiko neariminio žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos technologijas. Palyginus su giliuoju arimu, neariminis žemės dirbimas daug našesnis, leidžia sumažinti darbo sąnaudas ir padidinti ūkių rentabilumą bei konkurencingumą, kartu daroma mažesnė žala aplinkai ir dirvožemiui.

Tačiau reikia turėti nemažai žinių ir praktikos, kad gautume maksimalią neariminių technologijų naudą.

Kas lemia sėkmę?

„Neariminis žemės dirbimas yra tausojamosios žemdirbystės pagrindas. Jis pasiteisina, jei dirvožemio derlingumą ir augalų augimo sąlygas gerinančios priemonės taikomos kompleksiškai ir sistemingai“, - sako dr. Virginijus Feiza, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas.

Pasak mokslininko, siekiant pagrindinio neariminio žemės dirbimo tikslo – nuolat turėti nemažėjantį augalų derlių – nepakanka laikytis vien klasikinių agrotechninių reikalavimų. Būtina nuosekli technologinė drausmė, šiuolaikinė ir ūkio dydžiui adekvati žemės dirbimo technika, nuolatinis dėmesys dirvožemio derlingumo palaikymui. Tik tada galima sėkmingai arimą plūgu pakeisti neariminiu dirbimu kultivatoriais-skutikliais ir kartu gerinti dirvų derlingumą.

„Neariminis žemės dirbimas pasiteisina, jei dirvožemio derlingumą ir augalų augimo sąlygas gerinančios priemonės taikomos kompleksiškai ir sistemingai“, - sako dr. Virginijus Feiza

Minimalaus žemės dirbimo arba tiesioginės sėjos į ražieną efektyvumas priklauso nuo pasėlių rūšies, klimato sąlygų ir augalinių liekanų panaudojimo. Taikant minimalų žemės dirbimą ar tiesioginę sėją, dirvožemio paviršiuje yra daugiau organinių medžiagų ir šviežių augalinių liekanų su dideliu anglies ir azoto (C:N) santykiu.

Tiesa, mokslininkai atkreipia dėmesį, jog pereinant prie minimalaus žemės dirbimo, iš pradžių dėl lėtesnio organinių medžiagų irimo atsirandanti didesnė trumpalaikė NO₃ imobilizacija gali sukelti trumpalaikius derliaus sumažėjimus.

Pagrindiniai reikalavimai

VDU Žemės ūkio akademijoje nustatyta, jog gilusis arimas ekonomiškai neefektyvus ir intensyviame ūkyje nebūtinas. Gilųjį arimą pakeitus sekliuoju, darbo laiko sąnaudos sumažėja maždaug puse valandos, arba 31,5–39,5 proc., o išlaidos – 12,3–25,0 proc. hektarui (šie duomenys pateikti šiemet išleistame „Gerosios žemės ūkio praktikos kodekse, kurio taikymas mažintų neigiamą žemės ūkio poveikį dirvožemiui, vandeniui, orui ir klimatui“ – red.).

Taikant ūkiuose neariminio žemės dirbimo technologijas, verta žinoti ir svarbiausius reikalavimus. Jie yra tokie: nuolatos sekliai įterpti šiaudus, tarpinių pasėlių žaliąją trąšą, kitas organines liekanas ir organines trąšas; taikyti tinkamą augalų kaitą; gerai susmulkinti šiaudus, palikti žemas ražienas, vengti priešsėlio išgulimo; tuoj po derliaus nuėmimo dirvas skusti sekliai; nesuspausti armens ar poarmenio; atidžiau kontroliuoti piktžolių, augalų ligų ir kenkėjų plitimą; periodiškai auginti ilgašaknius augalus arba periodiškai „čizeliu“ supurenti visą armens sluoksnį ar net podirvį.

Nearimines technologijas galima taikyti tik tose dirvose, kurios nėra užmirkusios.

Mokslininkai atkreipia žemdirbių dėmesį, jog nesilaikant visų minėtų neariminio žemės dirbimo technologinių reikalavimų arba taikant pasirinktinai tik kai kuriuos jų elementus (kitaip tariant, „mišrią“ technologiją), mažėjančio augalų ir dirvožemio derlingumo, kitų neigiamų pasekmių galima neišvengti.

Neariminio žemės dirbimo pagrindas– tinkamas šiaudų, kitų augalinių liekanų ar tarpinių pasėlių paruošimas ir įterpimas į dirvą.

Piktžolėtumo ir kitos problemos

Ūkiai, taikydami nearimines technologijas, dažnai susiduria su laukų piktžolėtumo problema. Aišku, chemizuotuose ūkiuose pagrindinis piktžolių naikinimo būdas yra herbicidai. Neariminių technologijų laukuose, pasak mokslininkų, laukų piktžolėtumą iš dalies galima sumažinti ir taikant tinkamą sėjomainą. Taip pat naudojant netiesiogines piktžolių kontrolės priemones, pavyzdžiui, seklųjį dirvožemio vartymą (arimą) ir gilųjį purenimą.

Be padidėjusio laukų piktžolėtumo (didesnės galimybės plisti piktžolėms, ypač daugiametėms), neariminės žemės dirbimo technologijos, palyginti su įprastu arimu, gali turėti ir daugiau trūkumų.

„Ant dirvos paviršiaus likusios augalinės liekanos gali kelti problemų sėjos ar augalų vegetacijos metu. Didesnis augalų ligų ir kenkėjų plitimo pavojus. Didesnis aplinkos teršimo pavojus, nes gali didėti pesticidų poreikis. Gali pasireikšti azoto imobilizacija ir lėtesnis daigų augimas. Armens sluoksnis gali diferencijuotis pagal maisto medžiagas ir fizines savybes. Pavasarį dirvos įšyla ir pradžiūsta lėčiau, todėl ir jų įdirbimas gali prasidėti vėliau. Nedrenuotose, užmirkusiose dirvose gaunamas mažesnis derlius“, - apie galimus šių technologijų minusus pasakoja dr. V. Feiza.

Neariminio žemės dirbimo privalumai

Minėtus neariminių technologijų trūkumus, ko gero, nusveria jų privalumai, dėl kurių šios technologijos susilaukia vis didesnio ūkininkų dėmesio.

Dr. V. Feiza išskiria tokius svarbiausius neariminio žemės dirbimo privalumus: mažesnės laiko ir energijos sąnaudos žemei įdirbti; mažesnės kuro sąnaudos; mažiau važinėjama ir suspaudžiama dirva; mažiau reikia padargų žemei įdirbti; mažesnis erozijos pavojus; geriau naudojami vandens ir maisto medžiagų ištekliai, mažiau jų išplaunama; nereikia laiko dirvoms susigulėti po žemės dirbimo, todėl daugėja žiemkenčiams tinkamų priešsėlių; daugėja sliekų; stabilesnis augalų derlingumas.

Daugelis mokslo tyrimų atskleidė, jog ilgą laiką sėjant tiesiogiai ir paliekant organines liekanas dirvos paviršiuje, dirvožemis maišomas minimaliai, todėl pagerėja jo struktūra ir organinės anglies kiekis.

Pagrindinis padargas - skutiklis

Padargai, galintys pakeisti verstuvinį arimą, tai – įvairių modelių skutikliai. Jie gerai pakerta daugiamečių piktžolių šaknis, purena ir maišo tik viršutinį armens sluoksnį.

Skutikliai gali turėti įvairių formų noragėlius, diskus, volus. Už noragėlių sumontuotais sferiniais diskais jie sumaišo viršutinį dirvos sluoksnį su šiaudais ir kitomis liekanomis. Modernių ražieninių ir velėninių dirvų įdirbimo padargų gale dažniausiai būna prikabinti ardeliniai, spiraliniai ar sunkieji volai. Jie reikalingi dirvai lyginti ir suslėgti, leidžia tausoti drėgmės išteklius, dirvoje greičiau pradedami ardyti sekliai įterpti šiaudai ir ražienų liekanos. Mokslininkų duomenimis, dirbant tokiais padargais, kuro sąnaudos yra net 45 % mažesnės, palyginti su arimu plūgu 25 cm gyliu.

Ekonominiu atžvilgiu efektyviausia sėti moderniomis sėjamosiomis į neįdirbtą dirvą. Tokiu atveju laiko sąnaudos žemės dirbimui sumažėja net 7 kartus, o išlaidos – 1,5 karto.

Pereinant nuo įprastų plūgų prie neariminių žemės dirbimo technologijų, reikia ir modernesnių padargų, sėjai į mulčiuotą dirvą gali prireikti modernesnių sėjamųjų

Nustatyta, kad dirvą dirbant sekliai labai padaugėja sliekų, ypač tada, kai arti dirvos paviršiaus yra pakankamai maisto (augalinių liekanų, šiaudų). Kuo dirvoje daugiau sliekų, tuo gausiau organinės medžiagos, geresnė dirvožemio struktūra.

Praktika rodo, jog nuolat taikant neariminį žemės dirbimą, laukai tampa lygesni. Ariant be apverčiamųjų plūgų, būna sunku išlaikyti lygų laukų mikroreljefą. Lėkštiniai padargai, nors gerai įterpia šiaudus, tačiau taip pat palieka gana nelygią dirvą. Norint laukų mikroreljefą išlyginti, ražienų skutikliais rekomenduojama pirmą kartą dirbti įstrižai lauko apie 30° kampu. Skutant lauką antrą kartą, dirbimo kryptį reikia pakeisti 90° kampu. Išlygintame lauke galima važiuoti greičiau ir su mažesnėmis kuro sąnaudomis. Tokiame lauke būna vienodesnis sėjos gylis, geresnis sėklų daigumas, dėl to susiformuoja tolygesnis pasėlis.

MŪ inf.