Kaunas. Kokią naudą alternatyvūs augalai gali duoti ūkyje, kaip juos integruoti į sėjomainą ir su kokiais iššūkiais galima susidurti praktikoje?

Alternatyvūs augalai – tokie kaip burnočiai, soros, bolivinės balandos, avinžirniai ir kt., ne tik praturtina sėjomainą, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, skatina mikrobiologinį aktyvumą, padeda efektyviau kaupti anglies atsargas dirvoje.

Įžvalgomis apie tai dalijasi LAMMC mokslininkė dr. Lina Šarūnaitė, ne vienus metus tirianti netradicinių augalų poveikį dirvožemio sveikatai.

Koks ryšys tarp sėjomainos ir alternatyvių augalų?

Svarbu atkreipti dėmesį į sėjomainos principus – kokį poveikį skirtingi augalai daro dirvožemiui ir kaip juos racionaliai išdėstyti sėjomainoje. Pagal poveikį dirvožemiui augalai skirstomi į tris pagrindines grupes. Vieni jų gerina dirvožemio savybes – tai pupiniai javai ir žolės. Kiti, pavyzdžiui, žieminiai kviečiai ar rapsai, intensyviai išnaudoja dirvožemio derlingumą. Trečiąją grupę sudaro mažiau reiklūs nepupiniai augalai, tokie kaip žieminiai rugiai, grikiai ar avižos ir kt.

Taigi, po dirvožemį gerinančių augalų tikslinga auginti dirvožemio derlingumą išnaudojančius, o po jų – mažiau reiklius nepupinius augalus. Tokia tvarka padeda išlaikyti dirvožemio struktūrą ir tausoti jo išteklius. Tačiau praktikoje mažiau reiklių augalų pasirinkimas yra ribotas.

Todėl vis aktualesni tampa alternatyvūs augalai. Jiems auginti dažnai nereikia papildomų investicijų į techniką – tinka esama ūkio įranga. Tarp tokių augalų – avinžirniai, sojos, lęšiai, judros, soros, bolivinės balandos ir burnočiai. Daugelis jų pastaraisiais metais tiriami LAMMC, daugiausia siekiant išplėtoti jų auginimo technologijas ir įvertinti poveikį dirvožemio kokybei.

Kokių pagrindinių iššūkių kyla ūkininkams, norintiems įtraukti alternatyvius augalus į savo sėjomainas?

Turbūt dažniausiai iš ūkininkų girdimas klausimas – kur realizuoti derlių. Taigi vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria augintojai, yra alternatyvių žemės ūkio augalų rinkos nebuvimas. Bolivinių balandų, burnočių ar sorų realizacijos kanalai Lietuvoje kol kas labai riboti, todėl ūkininkai negali sau leisti eksperimentuoti be aiškios ekonominės grąžos. Vis dėlto šie augalai turi potencialo tapti nišiniais produktais – tiek vietos, tiek specializuotose eksporto rinkose.

Antras barjeras – technologijos. Nėra registuotų herbicidų ir sunku kontroliuoti piktžoles, siauras veislių pasirinkimas, netolygus nokimas, daug laiko reikalaujantis sėklų džiovinimas ir valymas, mažas derliaus potencialas.

Trečiasis iššūkis – žinių trūkumas. Nors mokslas kaupia informaciją ir yra parengta praktinių vadovų bei rekomendacijų, jų dar trūksta plačiau diegti ūkiuose.

Be to, kintančios ir nepastovios klimato sąlygos kelia papildomų iššūkių: kai kurie alternatyvūs augalai yra jautrūs drėgmės pertekliui, o kai kuriems mūsų klimato zonoje gali būti per trumpas vegetacijos laikotarpis. Todėl jų auginimas reikalauja kruopštaus planavimo ir prisitaikymo prie vietos sąlygų.

Viena iš galimų išeičių – nedideli bandymai ūkiuose, kuriuose dalyvauja tiek mokslininkai, tiek ūkininkai. Taip galima kartu kurti pritaikytas technologijas ir geriau įvertinti rizikas. Taip pat svarbu, kad būtų aiškios finansinės paskatos – per ekoschemas ar žaliojo pereinamojo laikotarpio paramas.

Ar Lietuvoje jau yra ūkių ar projektų, kurie sėkmingai taiko tokias praktikas? Ko galime iš jų pasimokyti?

Taip, tokių pavyzdžių turime – gal ne tiek daug, bet jie labai įkvepiantys. Bendraujant su ūkininkais, matyti, kad vis daugiau ūkių domisi alternatyviais augalais ne tik kaip derliaus šaltiniu, bet ir kaip priemone dirvožemiui atgaivinti.

Pavyzdžiui, jau atliekami bandymai su sojomis, kai kuriuose ūkiuose auginamos judros, naudojamos mišiniuose su žirniais ar pupomis. Turime bandymų laukų su soromis, burnočiais. Šiuos augalus reikėtų vertinti ne tik pagal augimo rodiklius, bet ir pagal jų poveikį mikrobiologiniam aktyvumui, dirvožemio struktūrai, piktžolių kontrolei. Nors tyrimai dar gana nauji, jų duomenų bazė ribota, šie praktiniai pavyzdžiai leidžia daryti pirmąsias išvadas ir rodo didelį potencialą.

Iš tokių ūkių galime pasimokyti iniciatyvumo ir kantrybės. Sėkmingiausi atvejai, kur ūkininkas ne tik siekia rezultato, bet ir nori suprasti procesą. Mokslininkų užduotis – suteikti duomenų ir metodikų, kad sprendimai būtų pagrįsti, o rizika mažesnė.

Visą tekstą apie alternatyvius augalus skaitykite čia.