Kaunas. Pertvarkyti pasenusias ir blogai veikiančias žemių sausinimo sistemas būtina, prieš tai įvertinus dabarties būklę ir numačius pokyčius, kurie gali įvykti ateityje. Anksčiau taikyta praktika yra keistina, nes ją labai koreguoja aplinkosauginiai reikalavimai ir klimato kaita.

Tikrąją mūsų šalies sausinimo sistemų būklę atskleidė itin lietinga 2017 m. vasara. Daugelyje vietų drenažas neveikė, grioviai neatliko savo funkcijų. Ne naujiena, kad Lietuvos melioracijos statiniai yra smarkiai nusidėvėję: drenažo sistemos – 63 proc., o magistraliniai grioviai – net 86 proc.

Visi ūkininkai žino faktą, kad sausinimo sistemų remontui ir priežiūrai, palyginti su poreikiu, skiriama mažai lėšų. Jos padengia tik būtiniausius remonto darbus. Sausinimo sistemų rekonstrukcijai pinigų nėra. Nepaisant to, turime galvoti apie ateitį ir ieškoti galimybių, kaip naujai jas pertvarkyti.

Mokslininkai ieško naujų sausinimo sistemų rekonstrukcijos sprendimų. Kaip pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Vandens išteklių inžinerijos instituto direktorius prof. habil. dr. Arvydas Povilaitis, inovacijų reikia ir dėl to, jog keičiasi klimatas. Kinta per metus iškrintančių kritulių kiekis ir sausringų laikotarpių trukmė, todėl keičiasi ir sausinimo poreikis.

Sausinti tiek, kiek būtina

„VDU ŽŪA kartu su kitų mokslo institucijų kolegomis tyrė, kaip keičiasi Lietuvoje klimatas ir koks prognozuojamas jo poveikis vandens telkiniams ateityje. Klimato pokyčių prognozės labai panašios ir į realią pastarųjų dvejų metų situaciją mūsų laukuose. Praėjusiais metais pavasarį buvo sausa, vasaros viduryje lijo dažnai ir gana gausiai, rudenį vėl drėgmės trūko. Vadinasi, rekonstruojant senas ir projektuojant naujas drenažo sistemas, privalome atsižvelgti į tai, kaip žemės ūkį veiks besikeičiantis klimatas. Iškyla uždavinys, kaip drėgmę sukaupti laikotarpiais, kai dirvoje jos trūksta, ir kaip ją kuo greičiau pašalinti, kai yra perteklius“, – sako A. Povilaitis.

Dar viena problema, kuria kaltinamas žemės ūkis, yra ta, kad per drenažo sistemas su nuotėkiu išplaunamos ir tirpios azotinės (daugiausia kaip nitratai) medžiagos, kurių perteklius sukelia paviršinių vandens telkinių eutrofizaciją (dumblių žydėjimą, ištirpusio deguonies kiekio sumažėjimą, organikos kaupimąsi) ir jų ekologinės, biologinės ir estetinės būklės pablogėjimą. Atlikti tyrimai rodo, kad per metus išplaunama daugiau kaip 40 kg/ha azoto.

VDU Žemės ūkio akademijos Vandens išteklių inžinerijos instituto direktorius prof. habil. dr. Arvydas Povilaitis sako, jog sausinant laukus reikėtų vadovautis taisykle: sausinti tiek, kiek būtina užtikrinti technikos pravažumą ir tinkamą augalų augimą. Nė lašo daugiau!

Visi paminėti iššūkiai verčia vandens inžinerijos mokslininkus, melioracijos specialistus, taip pat apie ateitį galvojančius žemdirbius ieškoti naujų sprendimų pertvarkant sausinimo sistemas.

Sausinimo sistemų rekonstrukcijos sprendimų yra seniai žinomų, tačiau kiek primirštų, ir visai naujų idėjų, kurias mokslininkai tyrinėja bei įgyvendina dabar. Tai gali būti – dviejų pakopų skerspjūvio grioviai, reguliuojamas drenažas arba patvankinės technologijos ir pan.

Kaip pertvarkyti griovius

Vienas mokslininkų siūlomų variantų, griovius daryti ne trapecijos formos skerspjūvio kaip buvo iki šiol, o labiau panašius į parabolę. Gamtoje, jeigu atidžiau įsižiūrėtume, upių skerspjūviai nėra trapecijos formos, o labiau panašūs į parabolės. Taip pati gamta formuoja stabilesnę vagą, kai lėčiau ardomas dugnas ir deformuojasi krantai. Tas pats tinka ir grioviams.

„Tokius griovius įrengti kainuoja brangiau negu įprastus, tačiau vėliau juos prižiūrėti būna lengviau ir pigiau“, – dviejų pakopų griovių privalumus įžvelgia mokslininkas. Palyginti su tradiciniais trapecijos skerspjūvio grioviais dviejų pakopų griovio eksploatacijos kaštai gerokai mažesni, tačiau reikalingos didesnės išlaidos jam įrengti (pagilinti ir paplatinti), kadangi daugiau paimama žemės (apytiksliai 0,5 ha vienam kilometrui vagos). Tiesa, Lietuvoje jų įrengimo patirties dar nėra. Tačiau amerikiečių patirtis rodo, kad intensyviai žemės ūkį plėtojančiose valstijose didžioji dalis trapecinės formos griovių dabar rekonstruojami į dviejų pakopų.

„Jeigu pinigus skaičiuoti mokantys amerikiečiai tą daro, vadinasi, verta. Tokius griovius pradėjo įrenginėti ir mūsų netolimi kaimynai suomiai“, – sako A. Povilaitis, lankęsis JAV Ajovos ir Minesotos universitetuose ir susipažinęs su mokslininkų atliekamais naujausiais melioracijos sistemų tyrimais, kuriems amerikiečiai skiria daug dėmesio bei lėšų.

Reguliuojamo drenažo ypatumai

Kita sausinimo sistemų pertvarkos technologija, apie kurią dabar labai daug kalbama, yra reguliuojamas drenažas arba vadinamosios patvankinės technologijos. Reguliuojamo (patvenkto) drenažo idėja žinoma jau seniai. Pirmieji ją iškėlė ir išbandė amerikiečiai. Daug tyrimų atlikta Skandinavijos šalyse. Šios technologijos tyrimų „bumas“ vyko prieš 20–25 metus. Tačiau tik praėjus nemažai metų ji pradėta diegti praktikoje. Tikimasi, kad ji bus plačiau taikoma ir Lietuvoje.

Reguliuojamas drenažas gali tarnauti ir kaip sausinimo, ir kaip podirvinio drėkinimo sistema. Įdiegus tokį drenažą, reikia sugebėti jį valdyti, t. y. tinkamai parinkti drėgmės reguliavimo režimą. Prieš sėją ar per derliaus nuėmimą dirva negali būti pernelyg šlapia (neįvažiuos žemės ūkio technika), o per vegetaciją būtina užtikrinti, kad gerai vystytųsi augalų šaknys.

Mokslininko A. Povilaičio nuomone, Lietuvoje ši technologija tiktų apie 30 proc. žemės ūkio naudmenų, t. y. ten, kur lygūs laukai. Kai kurie mūsų šalies ūkiai nedideliuose plotuose jau išbando reguliuojamą drenažą. Sausais 2018 m. jį taikant pavyko sulaikyti daugiau drėgmės, o tai lėmė nuo 12 iki 42 proc. didesnį javų derlių. Tiesa, drėgnais 2017 m. efekto nebuvo nustatyta. Daug ilgesni tyrimai JAV parodė, kad gali būti pasiekiamas 5–15 proc. derliaus priedas.

Giliau ar sekliau, rečiau ar tankiau?

Rekonstruojant drenažo sistemas svarbu galvoti ne tik apie didesnį augalų derlingumą, aplinkosauginius reikalavimus, bet ir apie darbams skiriamas lėšas, t. y. suderinti drenažo teikiamą naudą su jo įrengimo kaštais. Prieš pradedant darbus būtina apsispręsti, koks drenažas tinkamesnis – gilesnis, bet retesnis, ar seklesnis, bet tankesnis. Kaip pasiekti didžiausią ekonominę naudą mažiausiai veikiant aplinką?

„Naujausi užsienio kolegų skaičiavimai rodo, kad gilesnis, bet retesnis drenažas ekonominiu ir aplinkosauginiu požiūriu yra pranašesnis už seklų ir tankų. Tuomet iš drenažo sukuriama vertė vienam investicijų vienetui žemės ūkyje yra didesnė. Lietuvoje drenažo sausintuvai dažniausiai klojami 90–100 cm, o rinktuvai – 120–130 cm gylyje. Atstumai tarp sausintuvų – 16–25 m. Pagal naujas rekomendacijas rinktuvai turėtų būti klojami giliau kaip 130–180 cm, o atstumai tarp sausintuvų turėtų būti ne mažesni kaip 22–30 m. Žinoma, tikslūs parametrai paaiškėja remiantis konkrečiais skaičiavimais“, – pasakoja A. Povilaitis.

Apie mokslininkų siūlomus sausinimo sistemų rekonstrukcinius sprendimus plačiau galite paskaityti sausio mėnesio žurnale „Mano ūkis“.

MŪ inf.