Kaunas. „Žemės ūkis – tai ne tik traktoriai ir derlius, bet ir duomenys, informacija, žinios, išmintis“, – sako Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto profesorius dr. Virginijus Marcinkevičius, kalbėdamas apie dirbtinio intelekto (DI) ir duomenų mokslo įtaką šiuolaikiniam ūkininkavimui.

Pasak jo, būtent šių keturių sąvokų grandinė arba piramidė – nuo duomenų iki išminties – rodo pažangių ūkių kelią. „Duomenys – tai faktai, informacija – jų tarpusavio ryšiai, žinios – supratimas, kaip veikia procesai, o išmintis – gebėjimas atsakyti į klausimą, kodėl taip vyksta ir kaip priimti teisingus sprendimus“, – sąvokas apibūdina prof. dr. V. Marcinkevičius.

Jo teigimu, šiandien yra naujos žemės ūkio eros pradžia – sprendimus lemia nebe intuicija ar tradicija, o objektyvūs duomenys ir analizės įrankiai. Klimato kaita, išteklių brangimas ir darbo jėgos stygius verčia ūkius ieškoti išmanesnių sprendimų, o DI čia tampa nepakeičiamu pagalbininku.

Tad ši transformacija nėra vien technologinė, bet ir mąstymo. Žemdirbystė tampa žinojimo, o ne spėjimo sritimi: čia svarbiausia – gebėjimas matyti dėsningumus, suprasti priežastis ir priimti duomenimis bei faktais pagrįstus sprendimus dėl derliaus. Tokia ir yra išmaniosios žemdirbystės esmė – mokėjimas analizuoti duomenis ir iš jų gauti realią naudą.

Technologijos ir duomenys – naujasis žemės ūkio pagrindas

Duomenimis grįstas žemės ūkis suteikia ūkininkams galimybę valdyti procesus remiantis realiais matavimais  ir nuolat tobulinti technologijas, atsižvelgiant į rezultatus. Tai leidžia priimti tikslesnius sprendimus, veiksmingiau naudoti išteklius ir užtikrinti didesnį pelningumą. „Kuo daugiau informacijos turime, tuo tikslesnius sprendimus galime priimti. O tikslūs sprendimai reiškia efektyvumą ir pelną“, – pabrėžia prof. dr. V. Marcinkevičius.

Duomenimis grįstas žemės ūkio valdymo modelis padeda ne tik optimizuoti kasdienius darbus, bet ir planuoti ilgalaikę ūkio strategiją, pavyzdžiui, sėjomainą, tręšimo grafikus ar biologinių priemonių taikymą, taip prisidedant prie tvaraus ūkininkavimo principų.

Šiuolaikinio ūkininko darbo aplinka kinta labai sparčiai, todėl technologijų reikšmė ypač didelė. Meteorologiniai duomenys padeda planuoti darbus, dronai stebi pasėlių būklę, aptinka kenkėjus ar ligas, o GPS technologijos leidžia tiksliai valdyti techniką ir taupyti laiką bei degalus. Automatizuoti traktoriai gali sėti, purkšti arba kulti visiškai savarankiškai, tiksliai pagal duomenų analizės nustatytas trajektorijas. Mažesni robotai važinėja laukais, matuoja drėgnumą, identifikuoja problemines vietas, o tai leidžia reaguoti ne į viso lauko, o į konkrečių zonų poreikius.

„Jutikliai ir biojutikliai suteikia galimybę matyti tai, ko žmogaus akis nepastebi: augalų stresą, ligų pradžią, maistinių medžiagų pusiausvyros sutrikimą. Tai esminis pokytis“, – sako profesorius. Dirvožemio drėgmės jutikliai padeda taupyti vandenį, optiniai – stebi augalų sveikatą ir chlorofilo lygį, biojutikliai aptinka chemines medžiagas ar sunkiuosius metalus, o temperatūros jutikliai leidžia šiltnamiuose išlaikyti optimalias sąlygas.

Dronų ir jutiklių technologijos padeda ir valstybės institucijoms tikrinti deklaruojamus žemės plotus, stebėti aplinkosaugos normas, netgi rengti tikslesnes klimato bei derliaus prognozes.

Neatsiejama modernios žemdirbystės dalimi tapo ir DI. Analizuodamas duomenis iš dronų ir jutiklių, jis padeda optimizuoti drėkinimą, tręšimą, kenkėjų kontrolę ar derliaus planavimą. Tokie sprendimai gali padidinti derlių 10–15 proc., o vandens sunaudojimą sumažinti net iki 70– 95 procentų. Vertikalios žemdirbystės sąlygomis vandens sutaupoma iki 95 proc., o derlius gali augti penktadaliu.

Vis tik prof. dr. V. Marcinkevičius pabrėžia, kad DI nėra magiškas sprendimas – tai įrankis, kuris veikia tik tada, kai yra gerai apibrėžta užduotis.

Visą straipsnį apie duomenis ir dirbtinį intelektą žemės ūkyje skaitykite čia.