Akademija (Kėdainių r.). Mokslininkų dėmesio centre atsidūrė nedažnai Lietuvos laukuose auginami pupiniai augalai – lęšiai ir avinžirniai. Tyrimų rezultatai gali būti naudingi žemdirbiams, nusprendusiems auginti šiuos netradicinius augalus.

LAMMC Žemdirbystės instituto laukuose 2018 m. pradėta atlikti bandymus su lęšiais ir avinžirniais. Plečiami ir sojų tyrimai, kurie naujai pradėti vykdyti 2015 metais.

Tokie tyrimai prasidėjo Lietuvos ūkininkams susidomėjus žalinimui skirtais augalais ir pradėjus vykdyti išsamius projektinius tyrimus Europos ir nacionaliniu mastu apie pupinių augalų auginimo gerąsias patirtis ir galimybes atskiruose regionuose.

Mažiausiai pažinti iš minėtos augalų trijulės – avinžirniai. Iki šiol nebuvo išsamių, tinkamai finansuojamų šių augalų tyrimų Lietuvoje. Viena iš priežasčių – pasklidusi hipotezė, kad avinžirniams auginti Lietuvos klimatas netinkamas. Didžiausi avinžirnių plotai nuo Lietuvos nutolusiose šalyse: Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje.

To paties negalima pasakyti apie lęšius – jie priklauso senoviniams Lietuvos kultūriniams augalams ir buvo auginami mūsų senolių ūkiuose. Tačiau šiandien jau nutolome nuo savo prosenelių, turime kitokias augalų priežiūros galimybes, keičiame ūkininkavimo taisykles ir veisiame labiau patinkančias augalų veisles. Netgi turime lietuviškų lęšių veislių: stambiasėklius Diskius (1998) ir smulkiasėklius Smėlinukus (1998). 1998–2000 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto Bandymų stotyje buvo tirti šioms veislėms tinkamiausi sėjos laikas ir sėklos norma.

Smėlinukai – lietuviška smulkiasėklių lešių veislė

Nors Europoje lęšiai nėra tokie populiarūs kaip Amerikoje, kur jie auginami lygiagrečiai su žirniais, mūsų tradicijos ir senesni tyrimai rodo, kad lęšių auginimas Lietuvoje galėtų būti pažangus ir išskirti mus iš Europos konteksto.

Sojos sulaukia ko gero daugiausia ūkininkų simpatijų ir kartu neatsakytų klausimų. Šis augalas patrauklus dėl savo unikalios sudėties ir didelės prekinės paklausos. Didelis pilnos aminorūgščių grandinės baltymų (35–40 proc.) ir riebalų (18–23 proc.) kiekis lemia aukštą jų supirkimo kainą rinkoje, be to, geras perspektyvas turi ekologiškai auginamos sojos. Lietuvoje jau yra sojų augintojų, tačiau produkcijos kiekis mažas, palyginti su mūsų kaimynais lenkais, ukrainiečiais ar vokiečiais.

Žemdirbystės institute pradėti tirti lęšių, avinžirnių ir sojų augimas ir produktyvumas Lietuvos sąlygomis, apsauga nuo kenkėjų, piktžolių kontrolės būdai ir šių augalų poveikis kitiems augalams sėjomainos rotacijoje. Tyrimus atlieka mokslo darbuotojos Žydrė Kadžiulienė, Lina Šarūnaitė ir Monika Toleikienė. Mokslininkės dėkingos mūsų šalies ūkininkams, kurie atvirai dalijasi savo patirtimi, nesėkmėmis ir atradimais tam, kad keltų visos šalies ūkininkavimo lygį.

Žemdirbystės instituto laukuose tiriami lęšių, avinžirnių ir sojų sėjos laikai, sėklos normos, įsėliai, akėjimas, tarpueilių purenimas, herbicidai, inokuliavimas azotą fiksuojančiomis bakterijomis, azoto kaupimo ir perdavimo efektyvumas augalus auginant tiek ekologinėje, tiek įprastinėje ūkininkavimo sistemoje. Tikimasi, kad tyrimų rezultatai bus naudingi žemdirbiams, nusprendusiems auginti šiuos netradicinius augalus.

MŪ inf.