Bernas. Šveicarijos biologai užsimojo išsiaiškinti, kodėl vieni žinduoliai miega gulėdami, o kiti – stovėdami. Pasirodo, ši savybė priklauso ne nuo virškinimo sistemos tipo, o nuo gyvūno dydžio.

Kodėl niekada nematome juodmargių, gulinčių pievoje ant šono? Atrajotojų, tokių kaip karvės, avys, antilopės, didžiajame prieskrandyje pašaro dalelės susisluoksniuoja pagal svorį. Gyvuliams būtina išlaikyti horizontalią kūno padėtį, nepriklausomai, ar jie stovi, ar guli, priešingu atveju, sutriktų virškinimo procesai ir dujų šalinimas. Remiantis šia teorija, buvo manoma, kad toks elgesys būdingas visiems atrajotojams.

Ciuricho universiteto (Šveicarija) biologai paneigė šią prielaidą, nes gyvūno kūno padėtis ilsintis priklauso ne nuo virškinimo tipo, o nuo jo dydžio. Tokias išvadas mokslininkai paskelbė po to, kai zoologijos soduose ištyrė daugiau kaip 250 žinduolių, rašoma mokslo leidinyje „Journal of Mammalogy“.

„Kuo trumpesnės kojos ir mažesnis atstumas tarp kūno bei žemės, tuo didesnė tikimybė, jog gyvūnas ilsėsis gulėdamas“, – sakė tyrimo autorius prof. Markusas Klausas (Marcus Clauss). Kuo didesnis gyvūnas, tuo dažniau jis ilsėsis gulėdamas ant šono. Tai yra patogesnė padėtis žinduoliams, turintiems ilgas kojas. Tačiau yra išimčių.

Dideli gyvūnai taip pat dažnai miega stovėdami, pavyzdžiui, žirgai. Lamos, nors yra atrajotojai, skirtingai nei karvės, gali trumpam prigulti ant šono ir tai nepakenkia virškinimo procesams didžiajame prieskrandyje.

Drambliai – didžiausi iš visų žolėdžių – taip pat guli ant šono, nors su amžiumi, kuomet sunkiau atsikelti nuo žemės, jie miega stovėdami, atsirėmę į sienas, kolonas, medžius.

Smulkūs graužikai gali ilsėtis tupėdami ant galinių kojų, o štai kengūros randa sau patogią miego padėtį atsigulusios ant nugaros.

MŪ inf.