Londonas. Alyvpalmių išspaudos bei sojų rupiniai labai dažnai naudojamos gyvūnų pašaruose daugelyje šalių, tame tarpe ir Lietuvoje. Tačiau ekologiniu požiūriu nedraugiškų gamtai sojų bei alyvpalmių paklausą galima būtų sumažinti naudojant pašaruose vietinius ingredientus.

Pasaulinės sojų pupelių ir palmių aliejaus gamybos augimas kelia vis didesnį susirūpinimą. Ši gamyba nuo 2000-ųjų iki 2019 metų padvigubėjo. Aliejinių palmių bei sojų plantacijų plėtra neatsiejamai susijusi su miškų kirtimu, dirvožemio degradacija, laukinių gyvūnų buveinių sunaikinimu ir natūralių pievų praradimu vertinguose pasaulio natūralios gamtos regionuose.

Sojų pupelių aliejus ir palmių aliejus kartu sudaro apie 90 proc. visos augalinio aliejaus gamybos pasaulyje. Sojų aliejus yra plačiai naudojamas žmonėms vartoti, kaip ir palmių aliejus, gaunamas iš jų vaisių minkštimo. Iš vaisių sėklų gautas palmių aliejus dažniausiai naudojamas įvairiuose plovikliuose ir kosmetikos produktuose.

Sojų pupelės ir palmių vaisiai yra mechaniškai sumalami, kad būtų išgautas aliejus. Aliejaus spaudimo šalutiniai produktai yra sojų rupiniai ir palmių išspaudos, kurie dėl žemos kainos ir geros maistinės vertės dažniausiai naudojami gyvūnų pašaruose. Tačiau naujausia britų mokslininkų publikacija apie šių pašarų ingredientų poveikį aplinkai įrodo, kad ūkininkai vietoj sojų ir palmių rupinių bei išspaudų galėtų ir privalėtų naudoti daugiau vietinių alternatyvų.

Mokslininkų nuomone, tai nesumažintų ūkių gamybos pelningumo ir padėtų apriboti kol kas vis  dar didėjančią sojų pupelių ir palmių aliejaus paklausą. Mažesnė šių augalų paklausa atitinkamai sulėtintų atogrąžų miškų naikinimą Amazonijoje ir Pietryčių Azijoje.

Sojų pupelių ir palmių branduolių paklausą lemia jų vartojimas tiek žmonių maistui, tiek gyvūnų pašarams. Nors sojos visų pirma naudojamos daugybei žmonių ir naminių gyvūnėlių maisto, jų panaudojimas dar ir gyvulių pašaruose padeda užtikrinti šių augalų auginimo pelningumą.

Kita vertus, kaip aiškina publikacijos autoriai, sumažinti aplinkai kenksmingų sojų paklausą turi ne tik ūkininkai. Veganai ir kiti žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių labiau mėgsta sojų, o ne karvių pieną, taip pat kenkia mūsų planetai. Pasak tyrėjų, jeigu jie nori padėti išsaugoti gamtą, geriau pereiti prie karvių pieno, ypač tų, kurios tradiciškai ganosi pievose (o ne šeriamos sojų rupiniais).

Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad Jungtinėje Karalystėje kiekvienas karvėms kartu su kitais pašarais sušertas sojų rupinių kilogramas duoda maždaug 85 litrus pieno. Kita vertus, iš vieno kilogramo sveikų sojų pupelių gaunama ne daugiau kaip 7,5 litro sojų gėrimo, vadinamojo sojų pieno (beje, tokie pavadinimai kaip „sojos pienas“ arba „veganiškas sūris“ Europos Sąjungoje jau uždrausti). Todėl karvių pieno gamyboje, skaičiuojant vienam kilogramui, sojų sunaudojama 11 kartų mažiau nei tiesiogiai iš sojų pupelių gaminamuose gėrimuose.

Tad sojų pupelių naudojimą galima būtų sumažinti, jeigu ūkininkai gyvulių pašaruose naudotų daugiau alternatyvių baltymų šaltinių, o gyventojai aktyviai vartotų žolėje besiganančių karvių pieną, o ne dirbtinį sojų pieną.

Tyrimo autoriai priduria, kad Jungtinės Karalystės ganyklos turi ypač didelį potencialą efektyviai šerti pieninius galvijus. Šalies klimatas puikiai tinka žolėms auginti ir leidžia gaminti aukštos kokybės pienininkystės produktus.

Sojų rupiniai yra daug baltymų turintis komponentas, kurį pašarų gamintojai labai mėgsta. Dėl lengvo prieinamumo, didelio baltymų kiekio ir kokybės sojos yra labai patrauklios šeriant ne tik melžiamas karves, bet ir kiaules, taip pat naminių paukščių lesaluose.

Aliejinių palmių išspaudos naudojamos ribotai, daugiausia - melžiamų karvių pašaruose, ypač kaip pašarų priedas ganant. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad reikia atsižvelgti į šios praktikos prasmę. Žolėje yra gana daug baltymų, o tyrimai rodo, kad karvėms dar papildomai duodant palmių išspaudų, išskiriama per daug azoto, o tai prisideda prie oro, dirvožemio ir vandens taršos.

Užuot naudojus sojas ir aliejines palmes, gyvuliams šerti yra daugybė alternatyvių baltymų šaltinių. Tai - rapsų išspaudos, ankštiniai augalai, įskaitant pupas ir žirnius, šalutiniai spirito varyklos produktai ir pan.

Notingamo universitete atlikti gyvulių mitybos eksperimentai parodė, kad šie alternatyvūs ingredientai gali būti ne tik sėkmingai naudojami šeriant pieninius galvijus ir kiaules, bet netgi padidina jų produktyvumą. Vietinių pašarų ingredientų naudojimas ne tik prisidės prie ekologiškos aplinkos, bet ir leis gyvulių augintojams sumažinti priklausomybę nuo importuojamų baltymų, - daro išvadą tyrėjai.

MŪ inf.